Pirmaisiais politikos aiškintojais laikomi Platonas ir Aristotelis. Nors nuo jų laikų politikos samprata labai ženkliai pakito, tačiau esmė išliko – politika yra socialinis procesas,  padedantis per kompromisą išspręsti iškilusius konfliktus. Tik kompromiso ir kalbėjimosi dėka valstybės ar visuomenės gyvenimas yra sureguliuojamas bei nukreipiamas tokia linkme, kad būtų išvengta anarchijos ir chaoso. Praėjusių metų pabaiga parodė, kad nenoras kalbėtis ir girdėti tampa viena didžiausių mūsų visuomenės ir valstybės problemų. Paprastai dialogui reikalingos dvi dalyvaujančios pusės, kitaip nenoras ar baimė kalbėtis ir išgirsti išvirsta į mitingus. Pirmoji kregždė buvo medikai, po to mokytojai – juos remiančių ratas didėja.

Iš vienos pusės, galime pasidžiaugti, kad turime bręstančią pilietinę visuomenę, kuri nori, kad su jais tartųsi ir juos išklausytų, nes tai reiškia, kad žmonės pagaliau pradėjo suvokti, kad jie yra valstybė, o politikai yra atskaitingi visuomenei. Iš kitos pusės, artėjant rinkimų bangai, turėtume susimąstyti, iki ko per tuos 29 nepriklausomybės metus „dasigyvenome“, kad mokytojai, norintys, jog jų nuomonė apie permainas švietimo sistemoje būtų išgirsta, turi kabarotis į ministeriją per langus, nes durys jiems taip ir neatsivėrė.

Atlyginimų klausimas, etatinio apmokėjimo sistemos tobulinimas – visi šie klausimai vienaip ar kitaip bus išspręsti, gaisrai laikinai bus apgesinti. Gyvenimas pradės tekėti sena vaga, bet esminiai klausimai liks neišspręsti. Mokyklų tinklo optimizavimo klausimas nustumtas į gilius užkaborius, tad ir toliau išlaikysime pustuštes mokyklas ir jos tikrai neprisideda prie mokiniams būtino išsilavinimo užtikrinimo. Akivaizdu, kad jeigu mokyklų infrastruktūra būtų efektyviai naudojama, tai būtų sutaupyta mažiausiai  24,7 mln. eurų, kuriuos galima skirti mokytojų tobulinimui, ugdymui, galų gale tiems patiems mokytojų atlyginimams.

Bet čia kaip su ta aukštojo mokslo reforma – buvo daug kalbėta, daug dirbta, bet kai klausimas iškeliavo į Seimą, visa aukštųjų mokyklų reforma baigėsi  mechaniniu universitetų sujungimu ir aršia kova dėl pinigų, taip vadinamai, aukštųjų mokyklų reformai įgyvendinti. Kodėl taip įvyko? Matyt, todėl, kad reformos iniciatoriai neturėjo aiškaus tikslo ir vizijos – ko yra siekiama reforma, neturėjo  ir noro „susideginti“ dėl savo tikslo ir idėjos, o Seime eilinį kartą pritrūko pilietinės atsakomybės ir politinės valios priimti reikiamus sprendimus.

Aukštųjų mokyklų reforma turėjo tapti viena iš visos švietimo sistemos reformos dedamųjų. Nes kai pradedame kalbėti apie ateities kompetencijas, natūraliai susimąstome, kas visų tų dalykų vaiką išmokys? Tuomet atsigręžiame į mokytoją. Logiškai kyla ir kitas klausimas – kas Lietuvoje šiandien gali parengti tokį mokytoją? Egzistavusi sistema šiandien yra keičiama – nutarta, kad mokytojus rengs trys universitetai. Bet ar jūs nepasigedote diskusijos, kas yra XXI amžiaus mokytojas? Diskusijos tiesiog nebuvo, tokio klausimo niekas nekėlė. Mes neturime nei mokytojų ugdymo programos, nei metodikų. Tuomet paklauskime savęs, kaip paruošti mokytoją, kuris gebėtų išugdyti žmogų su naujomis kompetencijomis.

Tačiau grįžkime prie mokytojų streikų, kurių metu ilgai diskutavome ar pagrįsti mokytojų reikalavimai, ilgai kalbėjome ar dera mokytojui kabarotis per langus į ministeriją. Bet ar švietimo reforma reiškia tik etatinio mokėjimo ir pinigų klausimus? Lipdami per langus pametėme visos šios problemos esmę – ugdymo kokybės ir turinio klausimus, mokytojų tobulinimosi klausimus. Ar bent kas nors kalbėjo apie tai? Stebint viešumoje vykstančias diskusijas, susidaro įspūdis, kad visa švietimo sistemos reformos esmė yra pinigų ir atlygio klausimas…. deja, bet turinio klausimą pamiršome.

Pamiršome, kad mokiniai, kurie pradeda lankyti pradinę mokyklą šiandien, tik 2030 m. baigs universitetą, o jų karjera tęsis iki 2060 m. ar net ilgiau. Ir akivaizdu, kad mes negalime prognozuoti, kokios profesijos ir kokie darbai jų laukia, o 2019 m. mokykloje mokytojas dėsto tuos pačius dalykus, kaip ir 1918 m.: skaitymas, rašymas, matematika, gamtos mokslai, istorija ir užsienio kalbos. Tai yra pagrindai, kurie yra be galo svarbūs, bet šiandien tik jų nebepakanka. Mes visi diskutuojame, kaip mokyti vaikus ir kaip tam pritaikyti technologijas, bet niekas nekalba apie mokymosi turinį. Ar kas nors galvoja apie tai, kad diskusijos apie mūsų vaikų ateities profesijas turi vykti kartu su diskusijomis apie ugdymo turinį ir jo ateitį.

Kalbėdama apie susidariusią situaciją švietimo sistemoje, prof. Vilija Tagamadzė labai teisingai pastebėjo – pirma reikia susitarti, kas yra branda, kas yra tas bendrasis išsilavinimas.
Akivaizdu, kad mes neturime nei vizijos, nei įsivaizdavimo, kokia turi būti mūsų ugdymo sistema, koks mokytojas kokį vaiką turi ugdyti po 10 ar 30 metų, nes mūsų politikai gyvena nuo rinkimų iki rinkimų. Apsidairykim, mūsų taip mėgstamos Estijos, Suomijos, Singapūro švietimo sistemos sėkmės istorijos byloja, kad rezultatas įmanomas tik visai visuomenei susitarus ir nuosekliai įgyvendinant ilgalaikius tikslus….Šių valstybių visuomenės suvokė, kad raktas į tą ateitį yra švietimas. Jeigu sugebėsime susitvarkyti savo švietimo sistemą, ugdymo programas, tai galėsime kalbėti ir apie mūsų valstybės  ateitį.

Viena puikiausių saviauklos priemonių yra savo klaidos suvokimas. Versle žmonės jau seniai išmoko ir kitą pamoką – progresas yra klaidų, kurios buvo padarytos darant progresą, taisymas. O mūsų politikai ar jau išmoko šias pamokas? Akivaizdu, kad ne. Visi iškilūs veidai ir partijos mitinge atsistojo kartu su susivokusia visuomene ir  išrikiavo savo partijų vėliavas. O juk jie visi kažkada vienu ar kitu laikotarpiu buvo Seimo dauguma, formavo vyriausybes, įgyvendino švietimo politiką, darė reformas. Nei vienas iš jų nepripažino savo klaidų, nei vienas iš jų nepabandė suvienyti politikų Seime, kad susitartų ir kartu spręstų švietimo skaudulius. Iš to pastato girdėjosi tik kaltinimai vienas kitam, rėkimas ir jokių bandymų susitarti…Aišku, daug paprasčiau nueiti su pica ar puodeliu kavos pas užsibarikadavusius mokytojus, pastovėti gyvoje grandinėje mitinge ir įkelti nuotraukas į socialinius tinklus, nei parodyti politinę brandą ir atsakomybę prieš savo rinkėją.

Verslas ne vienerius metus kėlė švietimo klausimus ir pagaliau švietimo kausimai atsidūrė beveik visų partijų ir visų politikų lūpose, kaip vieni iš opiausių. Bet ar politikai priėmė būtinus sprendimus? 2015-2016 metais verslas buvo surinkęs visas partijas, parengė ir siūlė pasirašyti nacionalinį susitarimą dėl mokytojų – jų vietos ir vaidmens švietimo sistemoje, mokytojo socialinių garantijų, jų tobulinimo sistemos ir t.t.  Politinės partijos panaudojo tą dalyką demaršui vienai prieš kitą. Mūsų politikai nesugebėjo nugalėti savo vienadienių ambicijų, o gebėjimo susitarti  ir suvokimo, kad tai reikia daryti, jie iki šiol dar nėra išsiugdę.

Šie metai prasidėjo savotišku prabudimu iš letargo – keturiasdešimt pedagogus bei tėvus vienijančių organizacijų paragino stabdyti ugdymo turinio atnaujinimą bei peržiūrėti švietimo struktūrines pertvarkas. Pedagogų organizacijų atstovai reikalauja būti „teisiškai ir fiziškai“ įtraukti į ugdymo programų atnaujinimo procesą. Pagaliau pedagogai bando dalyvauti procesuose, kurie be jų negali vykti. Dabar svarbiausia, kad diskusijos vyktų produktyviai ir sparčiai, o politikai ne tik išgirstų, bet ir gebėtų vystyti dialogą. Svarbu turėti ne tik tikslą „iki valdančiųjų kadencijos pabaigos padaryti „kažkokius darbus“, bet ir ilgalaikę viziją bei suvokimą, kad investicijos į švietimą ir UGDYMO programas (ir šiuo atveju aš kalbu ne apie pinigus, o apie būtinus sprendimus) yra tos investicijos, kurių grąžos neįmanoma pervertinti.

Sena kinų patarlė sako: „Jei jūsų planas yra vieneriems metams, tai auginkite ryžius, jeigu jis apima dešimt metų – pasodinkite medį, bet jeigu jūs planuojate šimtmečiui į priekį – mokykite vaikus“. O ką darome mes?

ARTIMIAUSI RENGINIAI

No results found.

FACEBOOK