G. Makuška: Kas kilstelėjo Lietuvą Pasaulio talentų reitinge?
Gabrieliaus Makuškos Lietuvos pramonininkų konfederacijos Verslo aplinkos ir ekonomikos departamento eksperto, komentaras
Šią savaitę paskelbtas IMD pasaulio talentų reitingas (angl. IMD, World Talent Report 2019), kuriuo siekiama įvertinti, kaip skirtingose šalyse vyksta darbuotojų ugdymas įmonėse, talentingiausiųjų pritraukimas ir jų išlaikymas. Reitingo sudarytojų atlikta apklausa rodo, kad verslo atstovai Lietuvoje palankiau nei prieš metus vertino švietimo, sveikatos priežiūros sistemas ir skyrė didesnį dėmesį darbuotojų mokymui.
„Patrauklumo“ kriterijų grupėje, kurioje vertinamas valstybės gebėjimas išlaikyti ir pritraukti talentus, 2019 m. Lietuva užimamą vietą pagerino 11 pozicijų. Didžiausias teigiamas pokytis „Pasirengimo“ kriterijų grupėje, kurioje vertinamas valstybės gebėjimas ugdyti talentus. Joje Lietuva pakilo net 12 pozicijų. „Investicijų ir vystymo“ kriterijų grupėje Lietuva užima 14 vietą.
Susumavus visas tris indekso dalis, Lietuva užima 28 vietą tarp 63 vertintų šalių ir per metus pakilo 8 pozicijomis aukštyn. Iš Baltijos šalių aukščiausias pozicijas užima Estija (27 vieta). Latvija užima 34 vietą, Lenkija – 37 vietą.
Kas lėmė tokį ryškų Lietuvos pozicijos pagerinimą? Svarbiu faktoriumi tapo darbo jėgos augimo tempas. Pernai Lietuvoje darbo jėga susitraukė 1,33 proc. Tuo tarpu, šiemet ji augo 0,47 proc. Tai IMD reitinge lėmė net 15 pozicijų teigiamą pokytį darbo jėgos augimo komponente. Kitaip tariant, verslui tapo paprasčiau rasti darbuotojus.
Statistika rodo, jog prie mažėjančios įtampos darbo rinkoje daugiausiai prisidėjo teigiamas migracijos balansas. Šių metų sausio–liepos mėn. į Lietuvą atvyko 6,1 tūkst. daugiau gyventojų, nei iš jos išvyko – tai lėmė keletą mėnesių didėjusį bendrą šalies gyventojų skaičių. Šį balansą daugiausia gerina darbuotojams palanki Lietuvos darbo rinkos padėtis ir „Brexit‘as“, o sparti transporto sektoriaus plėtra bei pasikeitusi Lietuvos imigracijos politika lemia maždaug tris kartus didesnį nei įprastai atvykstančių užsieniečių (ne ES piliečių) skaičių.
Vis dėlto darbingo amžiaus gyventojų skaičius neišvengiamai toliau trauksis. Prie mažėjimo prisidės tai, kad ekonomiškai aktyvaus amžiaus grupę papildys vis mažiau jaunimo. Tai paskatins konkurenciją dėl talentų. Verslas savo ruožtu bus suinteresuotas išsaugoti vyresnio amžiaus darbuotojus ir prisitaikyti prie vyresnės darbo jėgos siūlant darbo formų lankstumą, nuotolinį darbą, patogią darbo aplinką.
Be verslo, svarbus vaidmuo teks ir valstybės vykdomai politikai. Norint, kad vyresnio amžiaus žmonės ateityje dar aktyviau prisidėtų prie šalies ekonominės gerovės kūrimo ir padėtų spręsti su nepalankia demografija susijusius darbo rinkos iššūkius, valstybė turi rasti būdų juos paskatinti ir padėti jiems ilgiau likti darbo rinkoje. Tai svarbi užduotis ne tik Lietuvos užimtumo politikai, bet ir visoms su „sidabrine ekonomika“ susijusioms viešosioms paslaugoms kaip sveikatos apsauga, švietimas ar transportas.
Deja, suaugusiųjų mokymasis Lietuvoje vis dar nepopuliarus – 2016 m. tik 28 proc. 25–64 m. gyventojų dalyvavo formaliojo ir neformaliojo švietimo ir mokymo programose, o ES vidurkis sudarė daugiau nei 45 proc. Dar daugiau, Lietuvos bankas pažymi, jog pagal Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos Suaugusiųjų gebėjimų tarptautinio vertinimo programą, beveik pusė 55–64 m. šalies gyventojų turi labai prastus skaitmeninius gebėjimus, kurie darbo rinkoje tampa vis svarbesni.
Jei nieko nedarysime, vienos sparčiausiai Europoje mažėjančios ir senėjančio Lietuvos populiacijos problemos gilės. Bet jei sugebėtume pritaikyti viešąsias paslaugas prie šių tendencijų, visuomenė gyventų turėdama galimybę gilinti žinias visą gyvenimą, dirbti produktyviau ir ilgiau, bei mėgautis oria senatve.
