Gruodžio mėnesį sukaks metai, kai COVID-19 pradėjo plisti iš Uhano po visą pasaulį. Dabar jau akivaizdu, kad įžengėme į naują erą, o laiką automatiškai skaičiuojame prieš ir po koronaviruso. Nė vienas įvykis, sukrėtimas ar krizė nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos taip nepakeitė pasaulio, kaip COVID-19. Pandemija į paviršių iškėlė daug sisteminių problemų: paaiškėjo, kad daugelis šalių ir ekonomikų yra silpnai pasirengusios netikėtiems pokyčiams, COVID-19 aiškiai parodė visuomenių „normalaus veikimo“ pažeidžiamumą, trapų pasaulinių vertės grandinių pobūdį. Tai paspartino ir paskatino įvairius, jau prieš pandemiją vykusius, transformacijos procesus, kurių pritaikomumas ir sprendimai tapo dar aktualesni.

Didžiausias iššūkis, kuris mūsų laukia šiandien – išsaugoti pastarųjų kelių dešimtmečių pasiekimus ir jiems suteikti tvaresnę formą. Po Antrojo pasaulinio karo pasaulis padarė neįtikėtiną pažangą. Pastarojo meto technologinė pažanga įteikia mums įrankius, kurių pagalba galime įveikti dabartinę krizę, taip pat kurti vakcinas, naujus gydymo būdus ir asmenines apsaugos priemones. Ir visa tai yra tik dar vienas įrodymas, kad turime ir toliau investuoti į mokslinius tyrimus bei technologinę plėtrą, švietimą ir inovacijas. Tuo pačiu metu neturime pamiršti svarbiausių klausimų ir investuodami į atsigavimą, pirmenybę turime teikti „žaliojo kurso“ verslui. Negalime pamiršti mūsų svarbių priešpandeminės eros krypčių – Pramonės 4.0 ir skaitmeninimo.

COVID-19 pandemija privertė tiek nacionalinės, tiek ES politikos formuotojus persvarstyti mūsų pramonės ir ekonomikos politiką – tai gali būti gera proga daugeliui šalių modernizuoti savo ekonomikas ir pasinaudoti Pramonės 4.0 teikiamomis galimybėmis. Kalbu apie tolesnį skaitmeninimą, automatizavimą, robotiką, didžiųjų duomenų analitiką, daiktų internetą bei kitų technologijų pažangą.

Europa, bandydama sukurti atsvarą JAV krypčiai „America first“ ir Pekino „Pagaminta Kinijoje 2025“ strategijai, prakalbo apie strateginę autonomiją, kuri padėtų ES ne tik padidinti savarankiškumą ir paskatintų bloko pramonę greičiau atsitiesti po koronaviruso pandemijos, bet ir tapti novatorišku stipruoliu, galinčiu būti nepriklausomu nuo JAV ir Kinijos. ES pramonės ir ekonomikos politikos kontekste COVID-19 pandemija jau įtvirtino tokius terminus, kaip „technologinis suverenitetas“ ir „Europos vertės grandinės“, kurie rodo ES norą stiprinti savo globalaus žaidėjo vaidmenį pagrindinėse technologijų srityse. Europos Komisijos strateginės autonomijos idėja apima daugybę iniciatyvų, įskaitant ryžtingesnes prekybos apsaugos priemones, pvz., anglies dioksido pasienio mokestį už didelį išmetamųjų teršalų kiekį turintį importą ir kt. Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen taip pat pažadėjo perorganizuoti bloko pramonės strategiją ir konkurencijos politiką, kuri turėtų „neatsilikti“ nuo pasaulinių pokyčių. Dabar atliekama rizikos analizė, padėsianti identifikuoti silpnąsias vietas Europos tiekimo grandinėse ir jas pašalinti, tuo pačiu padėtų didinti gamybos apimtis pačioje ES teritorijoje bei plėstų tiekėjų ratą.

Tačiau dabartinė situacija prikišamai byloja, kad ES reikia ne tik naujų priemonių – gyvybiškai reikia naujos mąstysenos, kitokių strateginių refleksų ir laiko suvokimo. ES vadovai dar liepos mėnesį susitarė dėl precedento neturinčio ekonomikos atsigavimo fondo, tačiau nuo to laiko Europos Parlamente jį sustabdė ginčai, susiję su klausimu, ar fondo lėšos turėtų būti susietos su griežtu ES teisės viršenybės įgyvendinimu tokiose valstybėse narėse kaip Lenkija ir Vengrija. Kitoje realybėje gal ir būtų galima laukti, bet dabar tokios prabangos neturime – didelė dalis šalių šiuo metu susiduria su vis augančia antrąja koronaviruso banga, tai reiškia, kad atsigavimo, kurio visi taip tikėjomės, tiesiog nebus. Europos valstybės viena po kitos įveda ribojimus, kas tikrai turės neigiamas pasekmes ekonomikoms. Tad nori nenori tenka galvoti apie patį nepalankiausią scenarijų, kad Europos ekonomika gali nugrimzti į dviženklę recesiją.

Prognozuojama, kad 2021 metais gali kilti recesija ir struktūrinis nedarbas daugelyje ES šalių. Tikėtina, kad dėl to galiausiai nuosmukį patirs ir Lietuvos pramonė. Tiesa, ne visi pramonės sektoriai bus paveikti vienodai, tačiau nuosmukis neišvengiamas, o pramonės atsigavimas prasidės tik tada, kai pandemija bus sustabdyta. Deja, kol kas jos pabaigos nematyti, o kiekviena diena gilina krizę. Lietuvos verslas deda milžiniškas pastangas siekdamas sumažinti pasekmes ir išlikti. ES ir valstybės narės taip pat deda didžiulės pastangas ir skiria milžiniškas lėšas ekonomikoms palaikyti bei darbuotojams išlaikyti, bet jau dabar matome, jog Europos ekonomikai po 2020 metų atsitiesti prireiks ne vienerių metų.

Kai dėl ES lyderių susiderėto 750 mlrd. eurų vertės atsigavimo fondo vis dar vyksta diskusijos, pinigai tikrai nebus skiriami dar mažiausiai metus, tad akivaizdu, kad nacionalinėms vyriausybėms reikės kitos paramos. Ir visa tai vyksta, kai Lietuvoje dar nesibaigė rinkimai, o naujoji vyriausybė net nepradėta formuoti, tad konstruktyviems sprendimams laiko liks vis mažiau… ir čia optimizmo likučiai išsenka. Ekonomikos DNR planas įgyvendinamas jau nuo 2020 m. liepos 1 d., iki šiol ilgalaikio poveikio investicijoms numatytų lėšų koncepcijos tebekuriamos, o pramonės skaitmeninimui ir perorientavimui, naujų investicijų pritraukimui, dirbančiųjų perkvalifikavimui aukštos pridėtinės vertės sritims, inovacijų skatinimui, atsinaujinančiųjų energijos išteklių diegimui, numatytos plano veiklos praktiškai nepradėtos. Tai puikus pavyzdys, kai skuba kartais sustabdo viską. Ne kartą pabrėžėme, kad ilgalaikės pridėtinės vertės kūrimas yra pamatinis kriterijus. Reikėjo labai rimtai įsivertinti valstybės ateities judėjimo kryptis ir turėti analizę, kurie sektoriai, projektai ir investicijos į kurias sritis sukurs didžiausią pridėtinę vertę ateityje. Būtų buvę daug produktyviau, jeigu atskiros institucijos, atsakingos už koncepcijų parengimą, tartųsi su socialiniais ir ekonominiais partneriais koncepcijų kūrimo etape.

Rinkimų banga su visais savo pažadais ir skolintų pinigų dalybomis jau slūgsta, tačiau COVID antroji banga tik auga, tad tiek perrinktieji, tiek naujai išrinkti politikai turės prisiimti atsakomybę už būtinų sprendimų spartą ir suvokti, kad jeigu lėšos nebus nukreiptos į pramonės įmonių skaitmeninimą ir perorientavimą, naujų investicijų pritraukimą, dirbančiųjų perkvalifikavimą aukštos pridėtinės vertės sritims, mokslo ir inovacijų skatinimą, atsinaujinančiųjų energijos išteklių diegimą, biotechnologijas ir medicinos paslaugas, tai ši valstybė bus pasmerkta likti pažangos šalikelėje. Jeigu ekonomikos transformacijai skirtos lėšos bus vėl sumūrytos į fontanus ir trinkeles, pradings administracinėje mašinoje ir nepasieks realiosios ekonomikos, kad paskatintų mūsų valstybę persiorientuoti į skaitmeninę ir žalią ekonomiką, tai mes patys iš savęs atimsime galimybę pakeisti kryptį.

COVID-19 krizė davė mums dar vieną neįkainojamą pamoką – vyriausybės, įmonės ir visuomenės grupės veikdamos atskirai negali spręsti pasaulinių iššūkių. Reikia išlipti iš savo burbulų, paminti nepamatuotas ambicijas ir pradėti kurti institucines viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimo platformas. Ir čia nieko nepadarysime be dialogo ir pasitikėjimo. Jei norime skatinti ekonomiką ir užtikrinti jos atsigavimą bei transformaciją, būtina vėl pradėti ir tikrą dialogą su verslu.

ARTIMIAUSI RENGINIAI

FACEBOOK