Ryžtingi sprendimai būtini ne tik žaibiškai užklupusios pandemijos iššūkiams spręsti
Be jau įprastų Europos Komisijos (EK) ataskaitoje Lietuvai kasmet įvardijamų problemų, apie kurių sprendimo būtinybę verslas kalba jau kelerius metus, šiemet EK rekomendacijose didelis dėmesys skiriamas COVID-19 pandemijos atskleistiems iššūkiams sveikatos apsaugos sistemoje. Ši pandemija dar labiau išryškino ir ankstesnėse ataskaitose įvardytas struktūrines problemas ir iššūkius: prastą Lietuvos švietimo padėtį, didelę socialinės nelygybės ir skurdo riziką, mokesčių surinkimo, inovacijų politikos plėtojimo problematiką.
Nors Komisijos rekomendacijos Lietuvai šiais metais neišvengiamai atsiremia į šių dienų realijas dėl Europą ir pasaulį ištikusios pandemijos, jose akcentuojami prioritetai nukreipti ne tik į ekonomikos atsigavimą trumpuoju laikotarpiu, bet, svarbiausia, į ilgesnę šalies ekonomikos perspektyvą. EK pažymi būtinybę imtis priemonių, kad „būtų atkurtas normalus visuomenės ir ekonomikos veikimas”. Tam, neabejotinai, būtinas sėkmingo pramonės veikimo užtikrinimas, nes nuo jo taip pat priklauso daugybė šalies ekonominių bei socialinių sričių.
Trumpojo laikotarpio iššūkiai: likvidumo ir nemokumo krizės
Šiuo metu smulkusis ir vidutinis verslas susiduria su dvejomis trumpojo laikotarpio problemomis – likvidumo ir nemokumo krizėmis. Verslas šiuo metu jau susiduria su pirmąja ir artimoje ateityje laukia antrosios krizės.
Likvidumo krizę bandoma spręsti INVEGA garantijomis, prastovų subsidijomis, mokesčių atostogomis ir net bendrosios paklausos skatinimo programomis. Tačiau daugelis verslų dėl reguliacinės naštos garantijų taip ir negavo, o subsidijos už prastovas – nėra ilgalaikis sprendimas. Tad galiausiai, kyla klausimas – kiek vienas valstybės skatinimo programos euras suteiks grąžos ekonomikai? Tai sudaro pagrindą nemokumo krizei.
Didesnės įmonės yra patvaresnės, palankesnės augimui (nuosekliai įdarbina daugiau darbuotojų ir sukuria daugiau pridėtinės vertės), moka didesnį darbo užmokestį, atneša mažiau nepastovumo darbo rinkoje ir yra produktyvesnės. Tačiau daugelio Lietuvos smulkaus ir vidutinių įmonių mokumo rodikliai jau iki pandemijos viršijo „sveiką“ skolos/nuosavo-kapitalo santykį. Tai prieš pandemiją atliepė ir Lietuvos banko įmonių apklausos rezultatai: 2019 metų pabaigoje mažų įmonių segmente atmestų paraiškų (dėl naujo kredito suteikimo arba esamo kredito sąlygų keitimo) dalis per metus padidėjo nuo 40 iki 61 proc. Jau dabar galima numanyti, jog ne tik šių įmonių dalis, bet ir bankrotų skaičius artimoje ateityje augs.
Pagrindinis politikos formuotojų dėmesys ateinančiais metais turėtų būti skiriamas augimo kliūčių, skatinančių įmones išlikti mažomis, pašalinimui: nuo pameistrystės programų diegimo, per mokesčių sistemos subalansavimą iki alternatyvių finansavimo šaltinių skatinimo. Tai leistų įmonėms ir visai ekonomikai ateityje tapti labiau atsparia išorės šokams – kad ir tokiems nenuspėjamiems kaip COVID-19 virusas.
Ilgojo laikotarpio perspektyva: pramonės transformacija
Ataskaitoje EK pabrėžia, kad priemonės ekonomikos atsigavimui skatinti turėtų derėti su ateities iššūkiais, ir rekomenduoja Lietuvai investicijas sutelkti kovai su klimato kaita, skaitmeninės ekonomikos plėtrai, švariai energijai ir efektyviam jos panaudojimui, taip pat technologinių inovacijų plėtrai mažosiose ir vidutinėse įmonėse.
Būtent šios dvi pramonės transformacijos kryptys – žalioji ir skaitmeninė – sudaro ir EK kovo mėnesį paskelbtos Naujosios Europos pramonės strategijos branduolį. Strategijoje, kuriai savo vertinimus ir pasiūlymus praėjusią savaitę pateikė LPK, pažymima, kad žalioji ir skaitmeninė pramonės transformacija sukurs prielaidas Europos pramonei augti ir stiprėti, įtvirtinti jos konkurencinį pranašumą pasaulyje bei strateginį savarankiškumą.
LPK nuomone, strategija turėtų būti koreguojama atsižvelgiant į šių dienų realijas dėl Europą bei pasaulį ištikusios COVID-19 pandemijos, kurios veikiama Europa atsidūrė ekonominėje krizėje ir ji neatsiejamai padarys milžinišką neigiamą poveikį pramonei. LPK svarbu, kad ES mastu būtų vykdoma pramonės politika, kuri savyje sujungtų efektyviai veikiančias Vidaus rinkos, užsienio prekybos, pramonės konkurencingumo pasaulyje stiprinimo, mokslo ir technologijų bei skaitmeninimo, švietimo įtakos ekonomikai didinimo, poveikio klimatui minimalizavimo politikas. Tikimasi, kad ES strategijoje atsispindės visų suinteresuotų ES valstybių narių – tiek didelių, tiek mažų, tiek labiau, tiek mažiau ekonomiškai išsivysčiusių – interesai.
