Net ir ilgiausias kelias prasideda nuo pirmo žingsnio. Prieš trisdešimt metų kartu su atkurtos nepriklausomos valstybės istorija kiekvienas pradėjome rašyti savo istoriją. Laikas labai iškalbingai parodė, ko buvo verti kiekvieno mūsų planai ir sprendimai.  Bet nenuginčijama, kad per 30 metų pasiekta pažanga yra  gyvas įrodymas, jog žengtas teisingas žingsnis ir pasirinktas teisingas kelias. Vis labiau esu įsitikinęs, kad ir kokios klaidos buvo padarytos, nepataisomą žalą padarė ne jos, o nepasitikėjimas, nusivylimas ir siekis valdyti.

Atkūrus nepriklausomą Lietuvą ir mūsų valstybei pasirinkus liberaliosios demokratijos kelią, nedidelė aktyvios visuomenės dalis ėmė suprasti, kad nuosava gerovė priklauso nuo asmeninių pastangų, įdėto darbo ir kūrybingumo. Verslo bendruomenė per tuos dešimtmečius nuėjo savo nelengvą ir dažnu atveju duobėtą kelią. Mokėsi ir darė, darė ir mokėsi, dažnai per vargus ir nesėkmes. Bet buvo vieni iš tų, kurie žinojo, kad už savo klaidas teks susimokėti pačiam, kad jeigu nepakilsi tai ir liksi ten, kur suklupai.

Gyvenime ateina momentai, kai viskas stovi ant briaunos ir tik nuo tavęs paties, tavo patirties, užsispyrimo, žinių ir kūrybiškumo priklauso, į kurią pusę pajudėsi ar sėdėsi šalikelėje ir visam pasauliui kankliuosi apie savo nesėkmes. Deja, nemaža visuomenės dalis pas mus pasirenka „raudų kelią“ ir neieško postūmio naujai veiklai, o tai puikiausia terpė ateinantiems į politiką populistams manipuliuoti visuomene. Veikti nedrįstanti ir stebuklo laukianti visuomenė atvėrė kelią populistų augimui mūsų politikoje, nes jie labai lengvai gali žarstyti pažadus: tu mane išsirinksi – aš tau viską padarysiu! Populizmas, deja, šiandien yra geriausiai einanti prekė.

Rinktis veikimo kelią nėra lengva. Mūsų visuomenėje dar nėra gerai suvokta, kad naudojantis laisve daryti ką nori, dera suvokti ir neatsiejamą laisvės dedamąją – atsakomybę, taip pat ir prieš save patį. Kūrybos, sėkmės ir ėjimo priekin pusėje yra darbas, žinios, apskaičiuota rizika ir ryžtas neklupti nei po pirmos, nei po antros nesėkmės. Išsivadavimas iš savigailos ir neveiklumo liūno yra ne tik joje įstrigusių individų, bet ir visos visuomenės interesas.

Stebuklingų receptų tam nėra. Yra tik vienas kelias – įkvėpti mūsų vaikus ir jaunimą sėkmės istorijoms ir iniciatyvoms, savo kūrybinių galių įveiklinimui. Aišku, kad vien įkvėpimo čia nepakaks – reikia ir bazinių žinių. Deja, bet dar neretai mokytojas negali paaiškinti, kaip veikia rinkos ekonomika. Mes jau 30 metų esame rinkos ekonomikos šalis, bet jei paklausi mokytojo, kaip veikia rinkos ekonomika, tai žino ne kiekvienas. O kaip tada jie gali tai paaiškinti vaikams? Kiek vaikų mokyklose gauna supratimą, kad jei turi produkto ar paslaugos idėją, vien per internetą gali su ja pasiekti milijardus gyventojų. Daugelyje mokyklų vaikams net nepapasakojama apie tokią galimybę. Mokykloje juos ugdo darbuotojais, o ne darbdaviais. Dėl nesupratimo prasideda kalbos, kad verslas labiausiai suinteresuotas gauti iš švietimo sistemos pigių darbininkų. Ir niekas negirdi, kad  mūsų visų – verslo, valstybės, visuomenės – interesas yra kūrybingų žmonių ugdymas. Kol nepakeisime šios situacijos, tol ir toliau bus supriešinama visuomenė, teigiant, kad yra uždara verslo savininkų kasta, ir yra visuomenė, iš kurios verslininkai tenori gauti pigios darbo jėgos.

Pagaliau po trisdešimties nepriklausomybės metų turime suprasti, koks pražūtingas mūsų valstybės ateičiai yra Lietuvos politikoje vyraujantis „pasirūpinimo visais“ naratyvas. Kalbėti apie naudos pasidalijimą ir proporcijas, yra labai subjektyvu. Kalbant apie galimai didesnį verslo uždirbamos naudos pasidalijimą, reikia turėti galvoje, kad teoriškai galime viską dalinti čia ir dabar. Tačiau tikrovėje verslas skaičiuoja ne čia ir dabar gautą naudą. Verslas turi labai daug rizikų. Mes pergyvenome tris krizes, per kurias bankrutavo tūkstančiai įmonių. Tik koncentruotas kapitalas leidžia verslui išgyventi ūkio nuosmukius. Verslas turi uždirbti ir augti, nes tik taip jis gali prisidėti prie bendro pyrago auginimo.

Verslininkai yra viena energingiausių visuomenės dalių, kuri racionaliai ir kryptingai naudoja savo energiją, siekdami kapitalo augimo, nišų užėmimo ir prisideda prie bendro gėrio kūrimo.  Jų santykis su didžia dalimi visuomenės, kuriai buvo dešimtmečiais kalama į galvą, kad valdžioje yra stebukladarių, kurie pasirūpins visais, yra sudėtingas ligi šiol. Deja, bet senuosius stereotipus labai sunku pakeisti. Dažnu atveju trukdo ir pačio verslo elgesys, kai vieno ar kito verslininko klaida ar sąmoningi neskaidrūs sandoriai, nubraukia vienu ypu viso verslo pastangas.

Per tuos trisdešimt metų mūsų visuomenė keitėsi, perimdama vakarietiškas vertybes. Ta linkme keitėsi ir verslas. Drįsčiau teigti, kad šiandien verslas sparčiausiai progresyvėja ir atliepia šiandienos pokyčius. Verslas šiandien jau kitoks nei buvo prieš 30 metų – nėra galvojama apie pelną bet kokia kaina. Kiekvienas plačiau mąstantis žmogus nori  gyventi visuomenėje, kur žmonės uždirba gerai, nes turtingesnė visuomenė išlaisvina žmogų. Atsiranda daug daugiau poreikių, o tuo pačiu ir galimybių verslui. Galų gale ateina jauna ir nauja verslo karta, kuri jau gimė ir užaugo nepriklausomoje Lietuvoje ir vadovaujasi vakarietiškomis verslo vertybėmis bei principais. Bet kol neatsisakysime noro ir toliau kurstyti naratyvo, kad verslas dirba prieš Lietuvą, tai vargu bau ar susikalbėsime, nes taip nuteikinėjamą visuomenę lengva suskaldyti, supriešinti.

Šiandien jau galime pasidžiaugti, kad atsiranda vis daugiau verslo žmonių, norinčių investuoti į visuomenės pokyčius. Aišku, kad reikia dar daugiau įsipareigojusių visuomenei ir valstybei. Daliai verslo, kaip ir kitiems visuomenės segmentams, trūksta įsipareigojimo visuomenei, kuris yra elito skiriamasis bruožas. Gal per trisdešimt metų subrendome bendram verslo, akademinio sluoksnio, kultūros, politikos, žiniasklaidos sutarimui auginti valstybę? Turime pavienių gražių pavyzdžių, bet kol kas nesiseka jų sujungti. Valstybė yra sutarimas. Sutarimas dėl kelio į gerovę. Šiandien dar jo neturime, bet tikiu  kad turėsime – tik reikia pasitikėti vieni kitais, savo valstybe ir dirbti. Užkliuvus ir suklupus – keltis ir vėl eiti.

Robertas Dargis, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas

ARTIMIAUSI RENGINIAI

FACEBOOK