Naujų mokslo metų pradžia simboliška ir svarbi ne tik mokinukams, bet ir visoms besimokančioms, tobulėjančioms, į gyvenimą kaip į mokyklą žvelgiančioms asmenybėms. Savirealizacijos poreikis, siekis tapti savo gyvenimo lyderiu būdingas mums visiems – ką bedarytume, kur bebūtume. Asmeninis tobulėjimas – žmogaus, kaip gamtos dalelės, prigimtinė savybė, nes evoliucionuoja gamta, evoliucionuoja socialinės struktūros, evoliucionuoja organizacijos, tobulėti siekia kiekvienas specialistas, to siekia visa organizacija kaip didesnė struktūra.

Jei specialistų ir organizacijos tobulėjimo kryptys sutampa, tai praturtina abu, kaip upės intakai, įsiliejantys į upę, teka ta pačia kryptimi, ją praturtindami ir sustiprindami, tačiau realybėje būna visko. Būna prieštaravimų, nesusikalbėjimo, konfrontacijos, silpninančios abi puses, dėl ko abiejų pusių lūkesčiai lieka nepatenkinami. Ir vietoj to, kad vieni kitus stiprintume, mes vieni kitus silpniname: juk laikrodžio sraigteliai gali judėti darniai ir sinchroniškai, o gali ir asinchroniškai, dėl vieno sraigtelio gali sugriūti visas mechanizmas, arba mechanizmas gali tą sraigtelį sulaužyti.

Kelios atotrūkio tarp specialistų ir organizacijos tobulėjimo priežastys:

  1. Įprastai darbdaviai ir darbuotojai turi skirtingas profesijos, darbo, jo rezultato vizijas, skirtingus lūkesčius. Abiem pusėms jie atrodo savaime suprantami, jų aklai laikomasi, labai dažnai tai lemia nusivylimą, demotyvaciją ir priešpriešą.

Jūs, kaip darbuotojai, tikitės, kad jūsų nuomonės bus paisoma, nors neturite tos srities patirties ir žinių. Tikitės grįžtamojo ryšio, kuo daugiau tuo geriau: kitaip tariant, gauti Like kiekvienam veiksmui. Tikitės greitai kilti karjeros laiptais, balanso tarp darbo ir laisvalaikio, savirealizacijos pojūčio, bičiuliškos atmosferos darbe. Tikitės lengvai ir greitai perimti naują darbą ir naujausių tą lengvinančių technologijų.

Galite pasiūlyti gebėjimą naudotis tomis naujausiomis technologijomis, jokių tvarkų, autoritetų ir procedūrų nepaveiktą šviežią, autonomišką mąstymą. Galite supurtyti organizaciją ir priversti ją keistis, modernėti daugiau nei vadovai linkę tą daryti.

Mes, kaip darbdaviai, tikimės, kad jūs tą darbo ir asmeninio gyvenimo balansą pasieksite išmokę valdyti savo laiką, nusistatyti prioritetus, produktyviai dirbti, orientuotis į rezultatą. Kartu viliamės, kad perimsite mūsų patirtį, nusistovėjusią tvarką, procedūras, ilgainiui jas tobulindami. Tikimės pagarbos pareigoms ir patirčiai, teiginių ir nurodymų nekvestionavimo. Kitaip tariant – saugaus, stabilaus ir valdomo augimo. O esame priversti ieškoti naujų vadovavimo formų: siekdami nevaldomą chaosą versti valdomu chaosu ir ieškoti naujų, kūrybiškų, valdymo formų, t. y. siekdami, kad visos upės vėl darniai tekėtų į tikslą, be jokių vidinių sūkurių ir užtvankų.

  1. Toks skirtingas supratimas yra ne tik skirtingų kartų nulemto skirtingo požiūrio į darbą pasekmė, bet ir nulemtas nemažo atotrūkio tarp akademinio ir profesinio pasirengimo.

Todėl jaunas darbuotojas niekaip negali peržengti slenksčio „be patirties nepriimame“. Jūs baigiate universitetą, manote, kad įsisavinote kursą, turite gerus pažymius, tačiau jums ne itin sekasi užsikabinti rinkoje, todėl tenka sutikti ne su norimu, o su siūlomu darbu ir atlyginimu. Tai lemia motyvaciją stengtis, tobulėti ir pan. Kadangi gaunate mažai, dirbate labai daug, stengiatės dirbti kuo greičiau ir kuo daugiau padaryti, nėra nei laiko, nei jėgų, nei malonumo gilintis. Taip per pirmuosius metus susiformuoja darbo įpročiai, kurie, kaip antras prigimimas, labai sunkiai pakeičiami, nusvyra rankos ir stumiamos dienos darbe „nuo algos iki algos“, nes nėra motyvacijos. Tuomet siekiantis rezultatų darbdavys vadovauja „lazdos ir meduolio“ principu. Tai gilina priešpriešą, jūs nesuprantate, ko jis iš jūsų nori: dirbate be užsidegimo, nekūrybiškai, mechaniškai, kas kerta per rezultatus ir galimybes profesionalumui augti kartu su atlyginimu.

O darbdaviai savo ruožtu nenori priimti darbuotojų be patirties, nes turi investuoti metus dvejus auginimui, kartais neturi tokios prabangos to daryti, nes nesijaučia esą mokymo įstaiga. Kai tai daro, labai gerai žino to kainą: vadovo gyvybinė energija eina ne verslui vystyti, o žmogui auginti, taigi rezultatas ten, kur energija. Išauginti puikūs specialistai pagal laisvo darbo judėjimo principus iškeliauja dirbti į užsienio kapitalo struktūras.

Jums atrodo, kad profesionaliam darbui reikalingos žinios, o darbdaviai žino, kad jos neveikia, jei nėra profesinių įgūdžių. Visų pirma, profesionalaus darbo įgūdžiai – tai pagrindas, siekiant augti ten, kur esi. Deja, pernelyg retai tuos pagrindus darbuotojai į savo pirmąją darbovietę atsineša iš šeimos ar iš universiteto. Darbas dažniausiai tampa ta vieta, kur darbuotojas ima visiškai atsakyti už savo gyvenimą, ir gauna atlygį, priklausantį nuo rezultatų. Tuo tarpu pradžioje nesiseka pasiekti rezultatų nei be profesinės patirties, nei be įgūdžių.

Tokiu atveju siūloma:

  1. Ieškoti darbdavių, vadovaujančių pagal ugdomojo vadovavimo principus ir gebančių šalia specifinių produkto ar paslaugos žinių išugdyti ir gebantį kvalifikuotai dirbti darbuotoją, suformuoti tam reikalingas jo asmenines ir profesines savybes ir pirmą darbo vietą rinktis pagal tai, kiek patirties galite įgyti, kiek naujo sužinoti savo pasirinkta profesinio augimo kryptimi, finansinė grąža ateis vėliau. Visgi pirmiausia išsiaiškinkite, ką patys galite darbdaviui pasiūlyti: tam tikru etapu, nesant daug patirties. Pirmosios darbo patirtys man labai siejasi su rezidentų, kai toliau mokaisi jau darbo vietoje ir gero būsimo specialisto šio etapo prioritetas visgi yra mokymasis, vieta, kur turėsite didžiausias galimybes mokytis toliau augti ir tobulėti kaip specialistai.
  2. Atsiverti naujai patirčiai šalia jau turimos, nekritiško priėmimo esamos tvarkos. Panašiai kaip muzikoje: juk improvizuoti, pasireikšti savo talentui ir unikalumui galime leisti tik tada, kai iškalsime pagrindus – solfedį ir gamas. Kinai turi posakį „į pilną puodelį nieko negalima įpilti“. Iš tiesų žmogus, manantis, kad viską žino, pasmerktas likti ten, kur yra.

Jei darbą lyginsime su namu, tai diplomas yra namo pamatas, ant kurio visas namas laikysis, bet dar ne namas. Kaip augote universitete, taip reikia augti kaip profesionalui jau praktikoje. Sakoma, kad specialistu gali vadintis tik po kelerių metų praktikos toje srityje. Iki 2 metų esi besimokantis srityje, kai jau turi akademinių žinių, keletą metų praktikos ir gyvenimiškos patirties.


Kitos straipsnių ciklo dalys:


ArsLibri_GM2Straipsnį parengė vertimų biuro „Ars libri“ direktorė Giedrė Liutkevičiūtė.

Informaciją parengė UAB „Ars libri“, aukščiausios kvalifikacijos ekspertų, vienijamų tų pačių vertybių – meilės savo darbui ir savo kalbai – komanda, vertimo ir vertėjavimo paslaugas valstybės ir verslo lyderiams teikianti jau kone 20 metų.

Mūsų verslo stabilumo garantas – partnerystės su įvairių verslo sričių lyderiais patirtis, bekompromisis ir sisteminis požiūris į kokybę, empatija užsakovo poreikiams. Taip pat nuolatinis vidinis siekis tobulėti kaip asmenybėms ir kaip profesionalams, kartu tobulinant visą organizaciją bei dalijantis savo patirtimi su visa profesine aplinka prisidėti prie aplinkos, kurioje dirbame, tobulėjimo mūsų profesinės kompetencijos srityje.

Daugiau informacijos www.arslibri.lt ir vertimai@arslibri.lt

FACEBOOK

Artimiausi renginiai