Ketvirtis amžiaus žmogaus gyvenime – tas laikas, kai jau nurimsta ieškojimų ar paklydimų audros ir prasideda kelionė užsibrėžto tikslo link. Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK), savo sidabrinį dvidešimtpenkmetį pasitinka jau išgyvenusi ne vieną krizę, blokadą, mokesčių ir pinigų reformas, todėl dabar jau drąsiai galima sakyti, kad pramonininkai tikrai žino, ko siekia ir kaip tuos siekius bei naujoves įgyvendinti.

Daugiau nei prieš devyniasdešimt metų LPK savo istorijos kelią pradėjo kartu su Petru Vileišiu, vienu labiausiai nusipelniusių Lietuvai žmonių. Tai verslo ideologas, anuomet grįžęs iš Rusijos ir verslą bei valstybę pradėjęs kurti mieste, kur lietuvių buvo vos 2 proc. P. Vileišis įkūrė pirmąją lietuvišką pramonės įmonę, pirmuosius lietuviškus spaustuvę, knygyną, dienraštį „Vilniaus žinios“. Pasak jo amžininkų, Vileišis XX a. pradžioje Lietuvos valstybės labui nuveikė tiek, kiek kitam žmogui nebūtų užtekę ir viso gyvenimo.

Praėjus kelioms dešimtims metų pramonininkai ėmė vienytis ir ieškoti kelių atsinaujinimui dar prieš nepriklausomybės atkūrimą – 1989 m. birželio 17 d. Vilniuje įvyko steigiamasis Lietuvos pramonininkų asociacijos (vėliau konfederacijos) suvažiavimas.

Pirmieji LPK vadovai Rimvydas Jasinavičius, Algimantas Matulevičius ir būrys tuometinių pramonės įmonių vadovų – K. Klimašauskas, A. Linartas, V. Blinkevičius, V. Šumacheris, K. Šeputis, R. Barcevičius, R. Purtulis, V. Šleinota, P. Kraftas aktyviai siekė išplukdyti mūsų pramonę į platesnius nei sovietiniai vandenis. Sunkumų buvo daug, nes buvome labai tampriai susaistyti su sovietine erdve, tačiau svarbiausias to meto tikslas pasiektas – dauguma pramonės įmonių išliko kaip mūsų šalies nacionalinis turtas ir ieškojo kelių, kaip vystytis bei tobulėti naujojo gyvenimo sąlygomis.

Naują etapą Lietuvos pramonininkai pradėjo prie LPK laivo vairo 1993 m. stojus tokiai stipriai asmenybei kaip šviesios atminties politikas, pramonininkas, mokslininkas, mecenatas Bronislovas Lubys.

Savo autoritetu ir neeiliniais derybininko sugebėjimais jis rado būdus, kaip pradėti nevienadienį dialogą su tuometine ir vėlesnėmis šalies valdžiomis, kad būtų išgirstos pačios opiausios pramonininkų bėdos, svarbiausi siekiai, tikslai. Ir pagaliau – patikėta, kad Lietuva be pramonės vystymosi ir tobulėjimo tiesiog neturi ateities. Kaip yra pastebėjęs itin patyręs politikas Česlovas Juršėnas, su pramonininkais idilės nebus, bet be jų negali būti gyvenimo.

1998 m. iki Lietuvos atsiritusi Rusijos krizė buvo skaudi ir paliko savo pėdsakus, bet padėjo persiorientuoti prie Vakarų rinkos.

Po šešerių metų Lietuvai tapus visateise ES nare atsivėrė daugybė naujų rinkų ir galimybė prieiti prie vakarietiškų finansų. Tuo sumaniai pasinaudojus suklestėjo maisto, chemijos, farmacijos, tekstilės, baldų, inžinerinės ir kitos pramonės šakos. Tuo pačiu plačiau pravėrėme duris Vakarietiško verslo kultūrai.

Pakeliui iki šių pasiekimų turėjome bendrų iššūkių kartu su šalies Vyriausybe – sprendžiant verslo aplinkos, socialinės partnerystės, mokesčių, šalies infrastruktūros, atsinaujinančių energijos išteklių, net nusikalstamumo ar kultūros problemas.

2008 m. teko atsidurti dar didesnės krizės akivaizdoje nei prieš dešimtmetį. Tačiau ir verslas, ir pramonė įrodė savo gyvybingumą. Krizę įveikėme dar labiau sustiprėję bei pademonstravę neabejotiną šiuolaikinės lyderystės pavyzdį.

Lietuvos pramonininkai visada buvo už pastovų ir abipusiai naudingą bendradarbiavimą su mūsų socialiniais partneriais – profesinėmis sąjungomis. LPK buvo Trišalės tarybos iniciatorė. Nuo 1999 tapome ir didžiausios Europoje verslo organizacijos BUSINESSEUROPE, vienijančios Europos pramonininkus nariais ir sėkmingai kartu dirbome spręsdami Europinio masto problemas.

Taigi, kokia šiandienos Lietuvos pramonės situacija? 2000-2012 m. ES pramonės dalis nuo BVP smuko nuo 18,4 proc. iki 15,2 proc. Tuo tarpu Lietuvoje – išaugo nuo 18,8 proc. iki 20,8 proc. Mūsų pramonės produkcija sudaro 83 proc. viso šalies eksporto. 600 tūkst. darbo vietų – visiškai priklausomos nuo pramonės.

Pramonės produkcijos apimtis bendro vidaus produkto kiekyje rodo sveiką ir tvarų santykį, bet turime ir nemažai laukiančių iššūkių – ES parama Lietuvai, pasiekus konvergencijos rodiklius aiškiai mažės. Todėl šiuo metu ir LPK, ir šalies valdžia privalo kuo skubiau ieškoti būdų, kaip pertvarkyti ūkį, kad pasinaudojus ES parama iki 2020 m. būtų suręstas stiprus pramonės stuburas, paklosiantis pamatus tolesniam tvariam augimui.

Lietuvos pramonės eksportas, gelbėjęs šalį ne vienos krizės laiku, paskutiniu metu augo pakankamai sparčiai ir dabar 40 proc. viršija prieškrizinį lygį. Tačiau turime žymiai aktyviau skverbtis į Azijos rinkas – pasaulio ekonomikos ateitis tenai.

Gamintojus ir LPK šiandien neramina mūsų valstybės konkurencingumas. Būtina spręsti visą eilę jau įsisenėjusių bėdų – darbo santykių lankstumas, mokestinė aplinka, energetika ir aišku viena svarbiausių – švietimo sistema, kuri turi atliepti darbo rinkos poreikiams. Visuomenėje prasidėjusi diskusija, kokių mums piliečių reikia labiau – socialinius – humanitarinius mokslus baigusių, ar technologinių inžinerinių specialistų absolventų? Lietuvai reikia plačios erudicijos, išsilavinusių asmenybių, matančių žmogų ne kaip mašinos sraigtelį, o kūrybingų, iniciatyvių ir atsakingų už save ir už savo aplinką valstybės piliečių.

Neabejoju, kad prognozuojama, į konkurencingos verslo aplinkos sudarymą orientuota valstybės administravimo sistema paskatintų sugrįžti į tėvynę verslo imtis tuos jaunuolius, kurie šiuo metu studijuoja užsienio aukštosiose mokyklose ir ko gero žino, kaip gerą idėją paversti verslu.Lietuvos valstybės ateitis – stiprūs regionai. Dėmesys investicijoms, stipri ir savarankiška savivalda, tampri sąveika tarp regionų švietimo įstaigų ir verslo – raktas į stiprią Lietuvą.

Džiaugiuosi prasminga LPK istorija ir noriu priminti žmonių, kurie stovėjo prie mūsų organizacijos ištakų, nuostatas, kad visi savo darbą turime dirbti geriausiai kaip galime ir daryti tai mūsų visų Valstybės labui.

FACEBOOK

Artimiausi renginiai