LPK pozicijos

Verslas pasirengęs kurti valstybės gynybai ir saugumui skirtą produkciją ir technologijas, teikti krašto apsaugos ir viešojo saugumo poreikius atitinkančių produktų ir technologijų techninę priežiūrą ir remontą, patarti, eksportuoti bei kitu būdu prisidėti prie valstybės gynybos stiprinimo, tačiau tam būtina aiški strategija, poreikiai ir tinkama aplinka, kurioje pramonė galėtų panaudoti savo potencialą.

Manome kad tiek tradicinė, tiek inovatyvioji pramonė gali vienodai reikšmingai prisidėti prie karinės ar dvigubos paskirties produktų ar komponentų gamybos – vieni užtikrindami novatoriškus sprendinius, kiti gamybos persiorientavimą ir apimtis, logistiką ir sandėliavimą. Įmonės galėtų būti segmentuojamos pagal jų pasirengimo gaminti produkciją, pritaikytiną ir valstybės gynybos poreikiams, potencialą ir veiklos sritis: maistas, metalo gaminiai, gelžbetoniniai gaminiai, chemijos produktai ir medžiagos (sprogmenų gamyba), tekstilė, transporto paslaugos ir kt.

Įmonėms, gaminsiančioms galutinį produktą, atsiras galimybė didinti gamybos apimtis ir plėsti užsakovų bazę, o tam reikalinga prieiga prie finansavimo, užsakymų stabilumas ir garantijos, diplomatinė parama.

Didelis potencialas yra toje pramonės dalyje, kuri iki šiol nėra ar beveik nėra nieko gaminusi gynybos reikmėms. Dėl šios priežasties tinkamai pasirengti gamybai joms reikalingas priemonių sąrašas, tų priemonių specifikacijos / brėžiniai / pavyzdžiai, sertifikavimo reikalavimai ir valstybės paskatų sertifikavimui programa.

Esame tos nuomonės, kad kuo daugiau produkcijos, pritaikytinos ir valstybės gynybos poreikiams, turi būti gaminama Lietuvoje. Lietuvos gynyba kuo mažiau turėtų priklausyti nuo ilgų gamybos grandinių.

Būtina tobulinti komunikaciją tarp Krašto apsaugos ir pramonės atstovų tam, kad geriau suprastume vienas kito poreikius ir galimybes. Tam tikslui reikalinga sukurti saugią bendradarbiavimo platformą ir informacinę bazę.

Vis dėlto LPK nariai kelia klausimus, kuriuos, tikime, galime spręsti kartu su institucijomis ir padedant joms:

1. Įmonėms reikia daugiau informacijos apie produkcijos ir / ar paslaugų, pritaikytinų taip pat ir valstybės gynybos poreikiams, paklausą, siekiant įsivertinti, ar turi kompetencijų ir galimybių dalyvauti gynybos priemonių gamyboje ir mobilizaciniuose procesuose;
2. Trūksta informacijos ir aiškumo apie saugumo (apsaugos) reikalavimus, taikomus produkcijos ir / ar paslaugų, pritaikytinų taip pat ir valstybės gynybos poreikiams, gamybai ir/ar teikimui;
3. Aktualus produkcijos ir / ar paslaugų, pritaikytinų taip pat ir valstybės gynybos poreikiams, pirkimo garantijų ir tam reikalingų investicijų finansavimo klausimas;
4. Tobulintina viešųjų pirkimų sistema, kurioje nenumatytas prioritetas nacionaliniams gamintojams, vadovaujantis nacionalinio saugumo interesais;
5. Karinės ir dvigubos paskirties gamybiniai objektai gali tapti agresoriaus taikiniais; atviro konflikto atveju tokią riziką sumažintų mobilios gamyklos;
6. Įmonės ieško informacijos, konsultacijų dėl prieigos prie Europos gynybos fondo;
7. Reikia išnaudoti išlikusiosios civilinės gynybos infrastruktūros (slėptuvių) potencialą;
8. Dalis įmonių vengia dalintis informacija apie savo veiklą arba potencialias galimybes saugumo sumetimais. Tai apsunkina galimybes atskleisti įmonių potencialą. Dėl šios priežasties reikalingas sisteminis požiūris ir tiesioginės konsultacijos su įmonėmis dėl dalyvavimo valstybės gynimo procese. 

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, dar kartą norime atkreipti dėmesį į būtinybę tobulinti sąveiką, supratimą ir bendradarbiavimą tarp pramonės, civilinių institucijų ir valstybės gynybos sistemos atstovų.

(2024-02-27 raštas Nr. S.67)

Pramonė yra klestinčios visuomenės pagrindas ir svarbiausias ekonomikos vystymosi veiksnys. Kadangi pramonė yra beveik ketvirtadalio išmetamo anglies dioksido (toliau – CO₂) kiekio šaltinis, ji taip pat turi būti pagrindinė perėjimo prie švarios energijos proceso dalis. Pramonės išmetamų teršalų kiekis gali būti vienas iš sunkiausiai mažinamų energetikos sistemoje dėl procesų metu išmetamų teršalų, atsirandančių dėl cheminių ar fizikinių reakcijų ir aukštos temperatūros poreikio. Norint spręsti CO₂ išmetimo mažinimo problemą ir kartu remti tvarią ir konkurencingą pramonę, reikalingas technologijų ir metodų rinkinys.

Lietuvoje pramonė išskiria 11 mln. tоnų CO₂ emisijų per metus. Didžiąja dalį emisijų, kurios susidaro naudojant iškastinį kurą elektros gamyboje, galima sumažinti transformuojat energetinius procesus – atsisakant iškastinio kuro, t. y. pereinant prie žaliosios energijos vartojimo bei kartu diegiant energijos vartojimo efektyvumo sprendimus. Deja, yra gamybinių (pramoninių) procesų, kuriems transformuoti dar nėra sukurta technologijų, pavyzdžiui, cemento pramonėje (net ir naudojant atsinaujinančius energijos šaltinius vis tiek išsiskiria CO₂). Tad CO₂ surinkimo ir geologinio saugojimo technologija (angl. Carbon Capture and Storage – CCS) – vienas iš būdų pramonei judėti visiško neutralumo klimatui įgyvendinimo kryptimi.  CO₂ surinkimas, saugojimas ir panaudojimas (angl. Carbon capture, utilisation and storage – CCUS) gali atlikti lemiamą vaidmenį šioje tvarioje transformacijoje. Kai kuriuose pramonės ir kuro transformavimo procesuose CCUS yra vienas iš ekonomiškai efektyviausių sprendimų, leidžiančių dideliu mastu sumažinti išmetamųjų teršalų kiekį. CO₂ surinkimas ir panaudojimas taip pat tampa perspektyviu sprendimu, siekiant sumažinti CO₂ išmetimą, ir medžiagų (anglies pagrindu) šaltiniu, pavyzdžiui, anglies pluošto kompozitai šiuo metu ypač vertinami kaip naujos kartos medžiagos anglies pagrindu.

LPK tvirtai laikantis principinės pozicijos, jog atsinaujinančiosios energetikos plėtra neabejotinai yra kertinė strategija, siekiant klimato neutralumo įsipareigojimų (iki 2050 metų sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas iki nulio) bei siekiant panaikinti priklausomybę nuo iškastinio kuro, sprendimas dėl CCS technologijų pramoninio naudojimo Lietuvoje turėtų būti priimtas tik įsitikinus, kad:

1. visos kitos komerciškai prieinamos pramoninės technologijos ir sprendimai negali užtikrinti pramonės veiklos tęstinumo ir konkurencingumo;
2. taikomi metodai ir CCS technologijų naudojimas Lietuvoje:
   1. netaptų prielaida didinti energetinę priklausomybę nuo iškastinio kuro;
   2. nepakeistų kitų technologijų, kurios mažina iškastino kuro naudojimą.

CCS technologija galėtų būti naudojama CO₂, susidariusio gamybinio proceso, o ne iškastinio kuro panaudojimo elektros ir šilumos generacijai metu, taip pat ir biogeninės kilmės CO₂ saugojimui.

Tam, kad Lietuva galėtų pasinaudoti visų prieinamų technologijų suteikiamomis galimybėmis ir galiausiai priimti geriausius sprendimus, būtina sudaryti reguliacines prielaidas technologiniam neutralumui užtikrinti. Remiantis kaimyninių valstybių (Latvija, Lenkija) pavyzdžiais, Lietuvoje taip pat reikėtų leisti į CCS saugumą bei CCU nukreiptus praktinius, tyrimus.

Lietuva nacionaliniu lygiu neturėtų riboti technologijų labiau, nei tai leidžiama Europiniu lygiu. Todėl būtinas dabartinio reguliavimo pakeitimas, kuriuo su CO2 saugojimu žemės gelmėse susiję žvalgymai, moksliniai tyrimai arba plėtra, naujų metodų bandymai būtų įteisinti.