Įprasta susidurti su prielaida, kad naujų aukštųjų technologijų diegimas organizacijose ilgainiui iš paskos atveda ir kvalifikuotą darbo jėgą. Tačiau įdėmiau pažvelkime į paskatas, kurios formuoja vietos įmonių (ypač mažiau išsivysčiusiose šalyse) verslo modelius: įmonės savo organizacinius metodus ir technologijas pritaiko prie gausiausią dalį sudarančios ir „pigiausios“ vietos darbo jėgos. Vadinasi, besikeičiančios technologijos savaiminio pokyčio negarantuos. Inovacijoms reikalinga efektyvi žmogiškųjų resursų valdymo sistema. Tiek įmonės, tiek visos ekonomikos mastu.

Ateityje Lietuvos ekonomikos raidos spartą reikšmingai ribos prastėjanti demografinė padėtis ir dauguma šalies ekonomikos konkurencingumo iššūkių mūsų laukia būtent darbo rinkoje. Reaguodama į šias tendencijas Vyriausybė kartu su EBPO jau rengia nacionalinę įgūdžių strategiją, į kurios valdymo grupę yra pakviesti ir Trišalės tarybos atstovai. Lietuvos bankas pažymi, jog užtikrinti žmogiškųjų išteklių kokybei reikalinga ne tik kokybiška švietimo sistema, tačiau svarbios ir aktyvios darbo rinkos priemonės, mokymo programos suaugusiesiems, jų perkvalifikavimas ir pan. Taigi kokia yra Lietuvos profesinio mokymo sistemos „status quo“ situacija?

Valstybės kontrolė šią savaitę pateikė išvadas: Lietuvos profesinio mokymo įstaigų kokybė – nepakankama. O kaip vertinama suaugusiųjų mokymo ir perkvalifikavimo sistema? EBPO įvertinus populiacijos senėjimo spartą, prastus gyventojų įgūdžius ir didelį atvirumą tarptautinei prekybai, pagal būtinybę, kuo skubiau modernizuoti suaugusiųjų mokymo sistemą, iš 34 valstybių Lietuva rikiuojama 2-oje vietoje – iškart po Portugalijos.

Net 55,7% 15-64 metų amžiaus asmenų Lietuvoje turi prastus technologinius įgūdžius (palyginti – EBPO vidurkis 37%). Apdirbamosios gamybos sektoriuje tai atsispindi žema pridėtine verte: 85% visų Lietuvos šio sektoriaus darbuotojų dirba žemo ir žemo-vidutinio technologinio išsivystymo įmonėse. Dar daugiau, anot Europos Komisijos, Lietuvos vidutinio ir aukšto technologinio išsivystymo produktų dalis eksporto struktūroje yra mažiausia ES – 35% – palyginti, ES vidurkis yra 56%. Tokiame kontekste, nenuostabu, jog net 76% mažų ir vidutinių įmonių vadovų pripažįsta nesiruošiantys ketvirtajai pramonės revoliucijai.

Siekiant kelti Lietuvos įmonių sukuriamą pridėtinę vertę ir jų esamų ar potencialių darbuotojų kompetencijas, reikalinga daugiau finansinių paskatų. Verslų, teigiančių, jog tęsti darbuotojų mokymą yra per brangu, skaičius Lietuvoje – 63,1%. Tai beveik du kartus daugiau nei EBPO vidurkis – 33,56%. Nors per 10 metų laikotarpį Lietuvos įmonių, savarankiškai teikiančių mokymą darbuotojams, dalis augo 32,8%, vis dar atsiliekame nuo EBPO vidurkio. Lietuvoje 61,6% įmonių teikia tęstinio mokymosi kursus (EBPO: 75,2%), tačiau iš jų tik 21,8% (39,6%) tai daro daugiau nei pusei savo darbuotojų. Tai neturėtų stebinti, kadangi, įmonių, teikiančių mokymus ir už tai gaunančių subsidijas ar mokestines paskatas kelti darbuotojų kvalifikacijas, yra mažiau nei vienas procentas (EBPO vidurkis – 8,37%). Finansavimo klausimas ypač aktualus mažoms ir vidutinėms įmonėms – būtent jos sudaro didžiąją dalį ekonomikos.

Kitas svarbus aspektas yra geresnės informacijos teikimas vietos žmonėms apie vietos darbo galimybes. Tik 8,5% (EBPO: 30%) darbingo amžiaus gyventojų Lietuvoje sulaukė pagalbos ir gairių ieškant informacijos dėl profesinio mokymo. Be to net 41,45% (EBPO: 34,27%) dirbančiųjų teigia, jog dabartinėje darbovietėje jiems trūksta įgūdžių atlikti užduotis. Dar vienas svarbus faktas – 24,6% (EBPO: 15,88%) norinčių persikvalifikuoti ar pasikelti kompetencijas to nepadarė, nes tai jiems buvo per brangu. Tačiau paskata sėkmingai persikvalifikavus ar pasikėlus kvalifikaciją Lietuvoje yra viena didžiausių tarp EBPO valstybių: tiems, kuriems pavyko tai padaryti, pajamos gali augti net 16,17% (EBPO: 8,5%). Vadinasi, aktyvių darbo rinkos priemonių potencialas dar tikrai neišnaudotas.

Nepaisant to, vienam suaugusiajam padėti persikvalifikuoti ar mokytis profesijos (aktyvių darbo rinkos priemonių klientui) naudojame pusantro karto daugiau viešųjų lėšų (santykiniais dydžiais) nei EBPO vidurkis. O kelti bedarbių įgūdžius – 2,5 karto mažiau už EBPO vidurkį, nors tiek bendro, tiek ilgojo laikotarpio nedarbo lygis Lietuvoje didesnis. Reikalingas efektyvesnis užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimas, kuris labiau atlieptų darbo rinkos poreikius, užtikrintų tikslingesnį kompetencijų suteikimą asmenims ir spartesnę bei svarbiausia kokybiškesnę integraciją į darbo rinką.

Pasiekti šiuos tikslus verslas siūlo įdarbinimo pagal pameistrystės darbo sutartį modelį įtvirtinti pagrindine ir prioritetine aktyvios darbo rinkos politikos priemone. Deja, šis Vakarų Europoje dešimtmečius sėkmingai veikiantis profesinio mokymo būdas, kai mokymas ar jo dalis iki 70% vykdoma darbo vietoje, Lietuvoje dar tik skinasi kelią.

Gabrielius Makuška – Lietuvos pramonininkų konfederacijos Verslo aplinkos ir ekonomikos departamento ekspertas

ARTIMIAUSI RENGINIAI

FACEBOOK