ES vidaus rinkos 30-metis – reikšmingiausi iššūkiai regiono konkurencinėje perspektyvoje
30-metį šiemet mininti Europos Sąjungos (ES) vidaus rinka yra didžiausia integruota rinka pasaulyje šiuo metu vienijanti virš 450 mln. vartotojų ir sudaranti 18 proc. pasaulio BVP. Tačiau net ir šiandien ją lydi iššūkiai, keliantys grėsmę ir jos potencialui, ir gyventojų gerbūviui: Rusijos agresija Ukrainoje, klimato kaita, ekosistemų nykimas ir pan.
Apie ES vidaus rinkos laimėjimus ir iššūkius balandžio 28 d. diskutuota Vilniuje, tarptautinėje konferencijoje „Europos Sąjungos vidaus rinkai 30 metų: pasiekimai ir problemos“. Renginį organizavo Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK), kartu su Europos Komisijos atstovybe Lietuvoje bei Lietuvos ekonomikos ir inovacijų ministerija, taip pat su partneriais – Švedijos, šiuo metu pirmininkaujančios Europos Sąjungos Tarybai, ambasada Lietuvoje, europine verslo organizacija „BusinessEurope“ ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu.
Ekonomikos ir inovacijų viceministrė Ieva Valeškaitė atkreipė dėmesį, kad ES vidaus rinka išgyveno jau ne vieną krizę, tačiau nuo to tapdavo tik stipresne. Buvo pasidžiaugta, kad Lietuvos gyventojai, kaip rodo apklausos, yra vieni iš labiausiai Europoje jaučiančių ES vidaus rinkos veikimą ir privalumus.
Visgi, kaip pažymėjo viceministrė, ES teisėkūros traukinys lekia milžinišku greičiu. Lietuva, kaip maža valstybė, pasak I. Valeškaitės, kartais jaučia, kad reikia labai pasistengti spėti į jį įšokti.
„Ne visada dideliu greičiu riedant ES teisėkūros „traukiniui“, tinkamai įvertinamas naujų teisės aktų poveikis mūsų verslo funkcionavimui, tačiau, kai žinome silpnybes, galime imtis priemonių joms įveikti“, – sakė viceministrė.
Konferencijos atidarymo sesijoje eurokomisaras Virginijus Sinkevičius pastebėjo, kad ES vidaus rinka dažnai gali būti priimama kaip duotybė, tačiau šiuo permainingu laikotarpiu, ji yra svertas, į kurį privalome atsigręžti ir išnaudoti dar geriau.
Jam antrino LPK generalinis direktorius Ričardas Sartatavičius, pažymėjęs, kad šiandieninėje nestabilioje geopolitinėje aplinkoje vis labiau suvokiama, kad gerai funkcionuojanti vidaus rinka yra pagrindinė sąlyga ES siekiant atviros strateginės autonomijos.
„Daugeliu atveju kritiniu laiku būna sudėtinga apsirūpinti kai kuriomis prekėmis tiek gamybai, tiek vartojimui valstybių narių lygiu, bet tai įmanoma ES lygiu. Reikia pripažinti teigiamą bendro pirkimo poveikį, kai kurių prekių ir paslaugų srityje, kuris ypač pasireiškė per pandemiją sveikatos sektoriuje, bet turėtų labiau pasireikšti ir kitose srityse, pavyzdžiui, energetikoje“, – sakė LPK generalinis direktorius R. Sartatavičius.
Kalbant apie kliūtis, pasak R. Sartatavičiaus, kartais egzistuoja dideli skirtumai įvairiose valstybėse narėse nacionaliniu mastu taikant ir įgyvendinant tas pačias europines taisykles. Tai, pažymėjo LPK generalinis direktorius, neretai „kvepia“ protekcionizmu, palaikomu nacionalinių vyriausybių.
„Susirūpinimą kelia ir tai, kad daugėja nacionalinių reguliavimo iniciatyvų, kurios trukdo vidaus rinkos principų derinimui ir veikimui bei kelia pavojų vidaus rinkai ir jos bendrosioms taisyklėms, apskritai. Nors tarp šalių išlieka perkamosios galios ir atlyginimų skirtumai, ir, mes suprantame, kad tai yra taip pat veiksnys dėl ko vidaus rinkos veikimas yra lėtesnis, bet nereikėtų spekuliuoti socialinio dempingo priežastimis, ribojant paslaugų ir darbuotojų judėjimą, kaip tai atsitiko su Mobilumo paketu“, – teigė R. Sartatavičius, pridėjęs, kad vidaus rinka yra europiečiams naudinga priemonė, o ne tikslas savaime.
Tam pritarė „INVL Asset Management“ vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė, pastebėdama, kad vidaus rinka yra tarsi nuolatinė statybų aikštelė.
„Susiduriame su didžiuliais pokyčiais pinigų politikoje, tai didelis sukrėtimas mūsų gyventojams ir verslams. Pasaulis pastarąjį dešimtmetį mito iš globalizacijos procesų, o dabar matome kardinaliai priešingą situaciją: vyksta pasaulinė poliarizacija. Vidaus rinkos iššūkiai atsitraukia – yra daug reikšmingesnių iššūkių, kalba eina apie viso regiono tolesnę konkurencinę perspektyvą“, – sakė I. Genytė-Pikčienė.
Pasak jos, šokai, kuriuos patyrėme pastaraisiais metais, mus testuoja. Lietuva įrodė, kad yra lanksti. Nepaisant jau, regis, išmoktų pamokų, kad gamybos ciklus reikia turėti greta, atsidarant Kinijai vėl pastebime, kad laimi užsakovų pragmatizmas.
„Esame priklausomi nuo tiekimo grandinių – supratome, kad atitrūkę nuo puslaidininkių grandinės nesugebame „užkurti“ elektromobilių pramonės. Stebint energetinę transformaciją, kuri, nors ir skausminga, yra būtina, – atskleidžia pažeidžiamumus. Energetinei transformacijai reikalinga labai daug komponentų, detalių, o didžioji tiekimo grandinė yra Kinijoje. Taigi vieną priklausomybę (nuo importuojamų dujų, – aut. past.) gresia pakeisti kita. Konkurencingumas yra tarsi „sietas“, kuris testuoja kiekvieną šalį. Lietuva tikrai jį sugeba įveikti“, – sakė I. Genytė-Pikčienė, pažymėjusi, kad ne visoms šalims tai pavyksta, todėl jos stengiasi apsistatyti įvairiais barjerais.
Renginio įrašas čia.
