Į Švietimo, mokslo ir sporto ministro Algirdo Monkevičiaus patvirtintą šiemetinę stojimo į aukštąsias mokyklas tvarką pramonės atstovai reaguoja vienareikšmiškai: naujoji tvarka tiesiogiai lems studijų kokybės prastėjimą, stipriai prisidės prie profesinio mokymo sektoriaus nykimo ir niekaip nesuderinamų darbo rinkos ir verslo poreikių lūkesčių.

Panaikinus iki šiol buvusius reikalavimus pirmakursių pasirengimui, kad privalomų brandos egzaminų rezultatų vidurkis stojant į valstybės finansuojamą vietą universitete siektų 40 balų, o kolegijoje – 25, stojimo kartelė nuleidžiama. Tai lems, kad net ir visiškai aukštajam mokslui nepasirengę jaunuoliai su vidutinišku ir žemesniu balų vidurkiu galės studijuoti universitete kartu su aukščiausiais balais valstybinius egzaminus išlaikiusiais studentais.

Pasak Gintauto Kvietkausko, Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos LINPRA ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidento, šios aplinkybės pirmiausiai pakenks patiems moksleiviams ir studentams: „Labai daug kartų kalbėjome, kad reiktų siekti kokybės, o ne kiekybės. Šiuo atveju viskas daroma priešingai. Tokios lengvatos sumažins mokinių ir studentų motyvaciją mokytis jau mokykloje, žinant, kad įstoti nebus sunku. Taip pat mažės motyvacija ir studijuojant. Tiems, kurie mokykloje tinkamai nepasirengė aukštajam mokslui, bus sunku – jiems reikės iš naujo mokytis tų dalykų, kurių neišmoko vidurinėje. O aukštasis mokslas visgi skirtas ne spragų lopymui, bet naujų žinių įgijimui. O ką reikės daryti pažangiems studentams, kuriems nepasirengusiųjų tempas bus per mažas? Kentės ir vieni, ir kiti.“

Tam pritaria Lietuvos pramonininkų konfederacijos tarptautinis inovacijų ekspertas Gintaras Vilda: „Mūsų švietimo sistemoje naudojama vertinimo balais sistema iš esmės yra pagrįsta konkurencijos tarp besimokančiųjų sukūrimu. Šiuo atveju, kai praeinamas balas sumažinamas iki sveiku protu nesuvokiamo minimumo, nelieka konkurencijos elemento, varžybų elemento. Tad besimokantiems nelieka paskatos stengtis. Koks skirtumas, kaip aš mokausi, jei vis tiek galiu pasirinkti, kur toliau eiti: studijuoti universitete arba kolegijoje, ar mokytis profesinėje mokykloje – iš esmės, jokio skirtumo. Panašu, kad ilgalaikėje perspektyvoje, visa valstybė būsime paversti žemos kokybės aukštojo mokslo įkaitais.“

Tokia iškreipta situacija sudarys sunkumų dėstytojams, kuriems reikės supaprastinti studijų turinį ir palengvinti jį, taip automatiškai žeminant studijų kokybę. Didelė tikimybė, kad žemi aukštojo mokslo standartai ir toliau didins gabiausiųjų jaunuolių nutekėjimą į užsienio universitetus, kurie taiko aukštesnius kokybės standartus. Tuo pačiu tai padarys žalą profesinio mokymo sektoriui. Padarius laisvai prieinamą universitetinį išsilavinimą, ir taip menkas profesinio mokymo populiarumas dar labiau sumažės. Milijoninės valstybės ir Europos Sąjungos investicijos į sektorinius profesinio mokymo centrus neduos siektų rezultatų – laikui bėgant, jie neužsipildys, o stovės pustuščiai ir nenaudojami.

G. Kvietkauskas pastebi, kad lyginant su kitomis ES šalimis, Lietuvoje besimokančiųjų aukštąjį bei profesinį mokslą santykis ir dabar jau yra neadekvatus: Lietuvoje 68 proc. baigia aukštąjį, universitetą ar kolegiją, ir tik 32 proc. renkasi profesinį mokymąsi. Iš tiesų, šis santykis turėtų būti apytiksliai 50 ir 50 proc.: „Ši spraga gilės. Daugelis stos į universitetus apeidami kolegijas, o tie, kurie studijuotų profesinėse mokyklose, atsidurs kolegijose. Viskas veda prie to, kad pramonė neturės nei kvalifikuotų, praktinius įgūdžius įgijusių darbuotojų, nei aukštas kompetencijas turinčių specialistų“.

G. Vilda atkreipia dėmesį į tai, kad didelę žalą patirs inžinerinės pramonės sektorius: „Pati inžinerinė pramonė tampa aukštųjų technologijų pramone, o aukštosios technologijos, jų kūrimas ir naudojimas reikalauja kompetencijos. Norint turėti aukštą kompetenciją, reikia mokytis. Ir mokytis visą gyvenimą. Jeigu nebus skatinimo mokytis gerai nuo pat pradžių, natūralu, kad nebus išugdyti reikiami mokymosi įgūdžiai ateities gyvenimui. Tokia žemais balais grįsta stojimo į aukštąsias mokyklas tvarka, matomai, tik pablogins ir taip valstybės viešojo sektoriaus, o galiausiai ir verslo inovacinius gebėjimus. Tokiu atveju, manau, tikėtis, kad į inžinerinę pramonę, kuri yra aukštųjų technologijų pramonė, paklius aukšto lygio specialistai – būtų naivu. Verslas ateityje turės pats rengti sau specialistus, nes švietimo sistema, nuleisdama kartelę žemyn, dar kartą siunčia signalą tiek jaunimui, tiek industrijoms ir verslui, kad nėra ko tikėtis iš mūsų aukštojo mokslo aukštos kokybės.“

Iki balandžio 2-osios Vyriausybė turi skirti lėšas, pagal kurias paaiškės, kiek bus priimama pirmakursių, o ministras A. Monkevičius iki balandžio 15-osios turi patvirtinti pirminį vietų skaičių pagal studijų kryptis. Tačiau jau šiandien preliminariai aišku, kad bene tris kartus padaugės vietų socialinių mokslų kryptyje, nors jau ne vienerius metus akivaizdu, kad Lietuva turi didžiulį potencialą tapti pavyzdine ir konkurencinga valstybe pramonės, technologijų, inžinerijos srityse.

Silpną Lietuvos švietimo sistemą ir lėtai joje vykstančius pokyčius pabrėžia ir Europos Komisija 2020 m. vasario mėn. parengtoje ataskaitoje apie Lietuvą. Pasak EK, šis iššūkis ilgalaikėje perspektyvoje yra ypač lemtingas inovacijų ir pramonės progresui. Jo nesprendžiant, stabdomas šalies vystymasis technologijų ir pramonės srityse.

ARTIMIAUSI RENGINIAI

FACEBOOK