Viešojoje erdvėje vis garsiau kyla diskusijos: ar pradėsime gyventi keturių dienų darbo savaite? Pavienės įmonės įvairiose pasaulio šalyse jau eksperimentuoja su keturių darbo dienų savaitės įvedimu – ne išimtis ir Lietuva, čia šį darbo modelį išbandė Vilniaus šilumos tinklai. Įmonių, išbandžiusių šį metodą patirtys pozityvios: pastebimas darbuotojų streso lygio sumažėjimas, geresnis šeimos ir darbo balansas, darbo produktyvumo padidėjimas. Atrodytų, ko mes dar laukiame ir nepadedame dirbti keturias dienas per savaitę, tačiau reikia nepamiršti, kad visos šios įmonės pačios pasirinko išbandyti tokį modelį, todėl jos nereprezentuoja tipinių įmonių, kurių patirtys gali būti drastiškai kitokios. Juolab, kad tokių bandymų nevykdė gamybos įmonės, kuriose yra griežti darbo ir gamybos grafikai, pamaininis darbas ir pan. 

Pavienių įmonių patirtis rodo, kad trumpesnė darbo savaitė ir su ja atsiradęs papildomas laisvas laikas gali būti išnaudojamas darbuotojo mokymuisi visą gyvenimą ir asmeniniam tobulėjimui, o visai tai paskatintų gyventojų socialinio kapitalo plėtrą.  Iš tiesų, dalyje, ypač kūrybinių, administracinių darbų, trumpesnis darbo laikas, esant esminiai sąlygai – darbuotojų nusiteikimui dirbti trumpiau, bet našiau – gali padidinti įmonės produktyvumą.

Tačiau tokio tipo darbai sudaro nedaugiau kaip ketvirtadalį Lietuvos ekonomikos. Didžiojoje dalyje darbų, trumpesnis darbo laikas reikštų net penktadaliu mažesnį suteiktų paslaugų ar pagamintos produkcijos kiekį ir atitinkamai darbo produktyvumą arba reikšmingai išaugusius darbo kaštus.

Jeigu tris ketvirtadalius Lietuvos ekonomikos sukuriančios įmonės, kurių paslaugų ir produkcijos apimtys tiesiogiai priklauso nuo dirbto laiko, nuspręstų nemažinti paslaugų ir produkcijos apimties, joms papildomai reikėtų apie 175 tūkst. darbuotojų, o bendras Lietuvos užimtųjų lygis turėtų didėti apie 13 proc., t. y. daugiau nei šiuo metu esantis nedarbo lygis (7,5 proc.).

Reikia turėti omenyje, kad dalis nedirbančiųjų yra struktūriniai bedarbiai, todėl Lietuvai tiesiog neužtektų darbo jėgos, siekiant išlaikyti tokias pačias paslaugų ir produkcijos apimtis, o tai reikštų reikšmingą ekonomikos nuosmukį, palyginamą su 2008 m. krize. Jau dabar dalyje ekonominių veiklų nepavyksta rasti darbuotojų, o laisvų darbo vietų skaičius yra didžiausias per pastarąjį dešimtmetį. Toks masinis žmogiškųjų išteklių poreikio išaugimas turėtų ir kitų padarinių Lietuvos darbo rinkai, didintų jos nestabilumą. Be to, vieno darbuotojo darbo laiko trumpėjimas padidintų paslaugų teikimo ir produkcijos vidutinius valandinius kaštus. Fiksuotais darbo kaštais yra laikomas, pavyzdžiui, darbuotojų mokymas. Taip pat didesnis darbuotojų skaičius irgi padidintų darbo koordinavimo kaštus.

Kadangi investicijos į automatizaciją ir robotizaciją taptų santykinai naudingesnės nei darbuotojų išlaikymas, tai paskatintų įmones investuoti į naujas technologijas, o ilguoju laikotarpiu tai gali turėti neigiamą poveikį užimtumui ir darbo užmokesčiui.

Žvelgiant istoriškai, XX a. pradžioje darbuotojai dirbdavo šešias dienas per savaitę, 10-12 val. pamainomis. Vargu bau, ar tokia darbo trukmė būtų priimtina šiandieną. Mums įprasta penkių dienų, 40 valandų darbo savaitė, buvo įdiegta JAV Prezidento F. Ruzvelto, siekiant suvaldyti Didžiosios Depresijos metu išaugusį nedarbo lygį, kuris 1933 m. siekė net 24,9 proc. Prezidentas F. Ruzveltas įdiegė šią sistemą siekdamas padidinti darbuotojų poreikį, puikiai suprasdamas, kad įmonėms norint išlaikyti nemažesnį pramonės produkcijos lygį, pramonės įmonės privalės samdytis naujų darbuotojų ir didinti užimtumą šalyje. Trumpuoju laikotarpiu ši politika pasiteisino, tada buvo sukurta apie 2,5 mln. naujų darbo vietų. Ši istorinė patirtis leidžia tikėtis, kad analogiško poveikio reikėtų laukti ir šiandieną.

Ispanija šių metų kovo mėnesį priėmė sprendimą, kad nuo rugsėjo apie 200-400 įmonių savanoriškai prisijungs prie keturių dienų, 32 valandų darbo savaitės. Šio eksperimento rezultatai bus svarbūs, svarstant analogiškus sprendimus tiek pačioje Ispanijoje, tiek kitose šalyse.

Dabartiniai duomenys rodo, kad keturių darbo dienų įvedimas būtų galimai naudingas tam tikrose ekonominėse veiklose, ypač, kur dominuoja kūrybinis darbas. Tačiau šie rezultatai neatspindi didžiosios dalies ekonominių veiklų, kur darbuotojų dirbamas laikas tiesiogiai lemia paslaugų ir produkcijos apimtis.

Gal tada verta darbo laiką trumpinti sektorių lygiu? Tik tada iškyla fundamentalus klausimas, ar įvedus standartinę keturių darbo dienų savaitę tam tikrose ekonominėse veiklose, o palikus penkių darbo dienų savaitę – kitose, neiškraipysime tiek švietimo sistemos, tiek darbo rinkos, kai žymiai daugiau žmonių dėl reikšmingai geresnių darbo sąlygų pradės rinktis būtent tas sritis?

COVID-19 pandemija privertė įmones ieškoti jiems naudingiausių darbo formų, o darbo laiko trumpinimas gali būti reikšminga paskata, siekiant pritraukti darbuotojus į įmonę ar juos išlaikyti. Kita vertus, šiuo metu, kai išgyvename sudėtingą ir neapibrėžtą ekonominį laikotarpį, turėtume orientuotis į kuo greitesnį darbo rinkos stabilumo atkūrimą, o ne eksperimentavimą su darbo trukme. Todėl diskutuojant apie tokias iniciatyvas reikia nepamiršti, kad toks darbo modelis tiktų tik specifiniams darbams, o net trys ketvirtadaliai Lietuvos ekonomikos šiandieną nukentėtų nuo tokio modelio įvedimo.

Šiandieną pačios įmonės turi teisę spręsti, koks darbo santykių modelis jų veiklos specifikai yra naudingiausias. Jeigu pavienės įmonės mano, kad keturių darbo dienų savaitės įvedimas padidintų jų darbo našumą, padėtų pritraukti darbuotojus, įmonės šį modelį gali taikyti jau šiandieną. Tačiau kalbėti apie nacionalinius pokyčius, kurie būtų taikomi visoms, įskaitant ir tokiam modeliui nepritarančioms įmonėms, yra per anksti. Dabartinė Lietuvos ekonominė struktūra bei situacija darbo rinkoje ekonominiu požiūriu nėra suderinama su keturių darbo dienų savaitės koncepcija.

Taigi, šiai idėjai reikėtų dar palaukti: ekonomikai iki darbo savaitės trukmės pokyčių dar reikės pribręsti, juolab tokie sprendimai turėtų būti svarstomi esant stabiliomis ir prognozuojamomis sąlygomis, o ne pandemijos ir karantino laikotarpiu, kai veiklos sąlygos įmonėse keičiasi kas keletą mėnesių.

Komentaro autorius LPK analitikas-ekonomistas Titas Budreika. 

FACEBOOK

Artimiausi renginiai

16 Sep

Konferencija „Naujo...

  • Konferencija „Naujos verslo realijos sankcijų ir AML pasaulyje: ar tai svarbu tik finansų įstaigoms?“