Su žemės ūkio ministru Broniumi Markausku susitikę Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) atstovai – prezidentas Robertas Dargis ir vykdomoji direktorė Giedrė Švedienė – aptarė valstybinės žemės nuomos ir pardavimo reglamentavimo bei kitus aktualius klausimus.

„Valstybinės žemės nuomos ir pardavimo reglamentavimas jau daugelį metų iš esmės nesikeitė, tačiau pastaraisiais metais susiduriama su pasikeitusia teisės aktų taikymo praktika šioje srityje. Nacionalinės žemės tarnybos vykdoma politika stabdo nekilnojamojo turto ir statybos sektoriaus plėtrą, pakerta investuotojų pasitikėjimą valstybinėje žemėje įgyvendinamais projektais, trukdo naujų objektų įėjimui į rinką ir tuo pačiu mažina konkurenciją bei skatina ekonomikos neefektyvumą“, – teigė R. Dargis.

Žemės ūkio ministras pažymėjo, kad NŽT klausimai yra labai sudėtingas klausimas, todėl reikalingas kompleksinis požiūris ir žemės reformos užbaigimas.


Didelė dalis LPK teiktų pasiūlymų įtraukta į septynioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programą, tačiau dalis svarbių darbų žemės ūkio srityje liko nepaminėti. LPK siūlo rengiant Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių planą ir Žemės ūkio ministerijos metinius planus atsižvelgti į spręstinas problemas:

Dėl NŽT veiklos:

  1. Įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą įvertinti vykstančius teisminius ginčus ir jų realias pasekmes valstybei, įskaitant galimus statinių savininkų ieškinius dėl nuostolių atlyginimo. Siekti, kad kuo daugiau ginčų būtų baigiami taikos sutartimis, leidžiant valstybinės žemės nuomininkams toliau naudotis sklypais, kai žemės nuomininkas nebuvo klastotojas ar NŽT pareigūnų nusikalstamos veikos bendrininkas.
  2. Inicijuoti LR Žemės įstatymo ir įgyvendinančių teisės aktų pakeitimus, siekiant:
    • įtvirtinti naikinamuosius terminus žemės sklypų formavimo dokumentų, sklypų dalių priskyrimo pastatams ir pačių nuomos sutarčių ginčijimui;
    • vienareikšmiškai pripažinti žemės nuomininko teisę keisti žemės naudojimo būdą, griauti ir statyti pastatus, keisti jų paskirtį, laikantis teritorijų planavimo dokumentų. Nesieti sklypo dydžio su pastatų ir statinių paskirtimi, nes tai stabdo ekonomikos vystymąsi ir darnią urbanistinę kaitą;
    • pastatų ir statinių nenaudojimas (jei tai nekelia neigiamų pasekmių visuomenei) neturėtų būti nuomos teisės nutraukimo pagrindu. Savininkai turi būti skatinami prižiūrėti ir efektyviai naudoti turtą baudomis už nepriežiūrą bei mokestinėmis priemonėmis – per skirtingus valstybinės žemės nuomos tarifus;
    • pripažinti, kad keičiantis pastatų savininkui, žemės nuomos teisės įgyjamos kartu su pastatais be papildomų NŽT sutikimų ir sutarčių pakeitimų. Tai žymiai sumažintų administracinę naštą;
    • nustatyti aiškius ir baigtinius kriterijus, kuomet valstybinės žemės nuomos sutartys gali būti nutraukiamos ir sureguliuoti nutraukimo pasekmes, kurios numato sklype esančių pastatų naudojimą po nuomos nutraukimo.
    • aiškiai sureguliuoti žemės sklypų dalių priskyrimo pastatams tvarką ir procedūras;
    • sumažinti atvejų, kai įprastinei nekilnojamojo turto plėtojimo veiklai yra reikalingi NŽT sutikimai arba įsakymai, sutarčių pasirašymai/perrašymai;
    • įtvirtinti principą, jog nepateikus motyvuoto neigiamo atsakymo teisės akte numatytu terminu, sutikimas/ pritarimas / suderinimas laikomas gautu.
  3. Numatyti priemones nuosavybės teisių atkūrimo procesui pabaigti. Miestuose, kuriuose nuosavybės teisių atkūrimas yra pasibaigęs, neadekvačių NŽT ieškinių ar bandymų sumažinti nuomotinus žemės plotus beveik nepasitaiko.

Dėl agroverslo sektoriaus plėtros:

  1. Parengti agroverslo strategiją, kuri sudarytų prielaidas tvariam ir konkurencingam Lietuvos ūkių augimui, sukurtų palankias sąlygas didinti ūkių veiklos efektyvumą ir našumą, skatintų jų kooperaciją ir mišrius ūkius.
  2. Peržiūrėti kryptingą investicijų politiką ir numatyti ilgalaikes priemones ūkiams stambinti ir pieno kokybei gerinti. Dabar yra pats tinkamiausias metas investuoti į Lietuvos ūkių veiklos efektyvumą ir ūkių našumo didinimą, nes pieno kokybę įmanoma pagerinti tik tada, kai rinkoje yra pieno perteklius, o supirkimo kainos mažos. Žemės ūkio sektorių našumo rodiklių augimą lemia ES parama, kuri turi būti panaudojama tikslingai ir naudingai ūkiams ir valstybei.
  3. Numatyti pieno produktų eksporto skatinimo tęstines priemones ir lėšas biudžete. Lietuvos pieno produktų eksportas sudaro 60 proc. visos pagaminamos produkcijos, todėl labai svarbu plėsti eksporto geografiją, numatant paramą dalyvavimui tarptautinėse žemės ūkio parodose, didinti pieno perdirbimo įmonių konkurencingumą.
  4. Pereiti prie ES pieno supirkimo metodikos – naikinti bazinius pieno rodiklius arba juos priartinti prie natūralaus pieno rodiklių. Pieno baziniai rodikliai neatitinka faktinių Lietuvos natūralaus pieno rodiklių, todėl iškraipo tikrąją situaciją, manipuliuojant statistine informacija. Lietuvos ir ES šalių supirkimo kainų palyginimui, naudojamos ES šalyse natūralaus pieno kainos, o Lietuvoje – bazinio, todėl vaizdas neatitinka tikrovės.
  5. Skatinti lietuviškų pieno produktų vartojimą, suteikiant paramą asocijuotoms struktūroms, kaip daroma kaimyninėse šalyse. Lietuvos rinkoje parduodama 40% pagamintos pieno produkcijos, tačiau per paskutinius 5 metus jaučiamas spartus įvežtinių pieno produktų kiekio didėjimas. Užsienio šalių gamintojai, įeidami į Lietuvos rinką ir siekdami prisivilioti pirkėją, taiko įvairias marketingo priemones ir dempingą.
  6. Inicijuoti Ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo pripažinimą netekusiu galios ir nepritarti pataisoms, reglamentuojančioms minimalios pieno supirkimo kainos taikymą. Įstatymas veikia prieš pieno rinkos dalyvius, apsunkina jų santykius ir didina administracinę naštą, o planuojami pakeitimai ne padės mažiesiems pieno ūkiams, o priešingai – juos sužlugdys.

 

ARTIMIAUSI RENGINIAI

FACEBOOK