Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas V. Janulevičius

Įkaitusiame mūsų šalies rinkimų kontekste, „lobizmo“ sąvoka įgyja dar labiau toksišką krūvį. Lietuvoje, kur lobizmas dažnai suvokiamas vienpusiškai ir neigiamai, apsunkinamas įvairių intereso grupių, o ypač verslo bendruomenės dialogas su politikais. Skaidrumo bei atvirumo klausimai nuolat keliami ir rinkimų nuotaikomis šiuo metu gyvenančiame Briuselyje, tačiau ES institucijos išlieka nepalyginamai atviresnės dialogui. Kodėl jų pastangos stiprinti skaidrumą, sėkmingesnės ir ką iš to pasimokę laimėtume?

 

Dialogas yra vertinamas, o reguliarus dialogas – dar labiau

„Susitikimai su interesų grupių atstovais įvairiais viešosios politikos klausimais yra natūrali Europos Komisijos kasdienybė. Kaip dar Europos Komisija, būdama pagrindinė teisės aktų iniciatorė, galėtų užtikrinti, kad jos pasiūlymai yra veiksmingi, išmintingi ir atspindi visų nuomonių pusiausvyrą? Ar kritikai tikrai norėtų, kad Europos Komisija būtų uždara ir priiminėtų milijonams žmonių įtaką darančius sprendimus, neįvertinusi neigiamų padarinių?“ Tai – Europos Komisijos vicepirmininko Marošo Šefčovičiaus žodžiai, puikiai atspindintys ES institucijų požiūrį. Iš lobistų tikimasi konkrečios, patikimos informacijos, kūrybiškų, ekonomiškai pagrįstų sprendimų, kurie pagerintų priimamus sprendimus.

Galvojant pragmatiškai – kiekviena institucija (ar ES, ar vyriausybės), inicijuodama teisės aktą, nori, kad jis būtų sėkmingas, atspindėtų daugelio interesus, ir kurtų pridėtinę vertę. Dėl šios priežasties, konsultavimasis su socialinėmis, verslo ir kitomis grupėmis pačiame ankstyviausiame etape yra būtinas. Tokiu būdu sumažinamos visos rizikos, kurios gali iškilti svarstant teisės akto projektą vėlesnėse stadijose. Kitaip tariant – tai yra investicija į teisės akto sėkmę.

Tikslas – skaidrumas ir atvirumas, o ne „lobistų sukontroliavimas“

Įsijungę Briuselyje itin populiarų socialinį tinklą „Twitter“, įsitikinsite, kad didžioji dalis komisarų, Europos komisijos generalinių direktorių ir Europos Parlamento narių kiekvieną dieną po 3-4 kartus skelbia nuotraukas ir žinutes: su kuo ir kokiais klausimais jie susitinka. Sekėjai sužino, ar tai buvo susitikimas su profesionaliais konsultantais ir teisės kontorų atstovais, ar verslo, profsąjungų organizacijos, įmonių lobistais, NVO, think-tank‘ų ir tyrimų institutų, religinių grupių atstovais ir t.t.

Tokie susitikimai nėra reguliuojami teisės aktais, daugiau tarpinstituciniais susitarimais. Briuselyje veikia pasirinktas „švelnus“ reguliavimo modelis – visa ko ašis šiame ilgalaikiu pasitikėjimu grįstame modelyje yra ES Skaidrumo registras, kuriame registruojasi išskirtinai juridiniai asmenys.

ES Skaidrumo registras – labai nesudėtinga, tačiau realiai veikianti švelniojo reguliavimo priemonė, leidžianti tiek piliečiams, tiek skirtingų grupių atstovams ir įstatymų priėmėjams matyti, kas daro įtaką, kokiais klausimais, kiek proporcinga jų finansinė galia ir t.t. Svarbu tai, kad interesų atstovams nereikia deklaruoti susitikimų – kitaip tariant, našta yra subalansuojama tarp interesantų ir sprendimų priėmėjų. Komisarai, jų kabinetų nariai ir Komisijos generaliniai direktoriai susitikimus privalo deklaruoti nuo 2014-2015 m., o Europos Parlamento komitetų vadovai ir pranešėjai – nuo šių metų vasario. Susitikimų deklaravimas vis labiau prigyja ir tampa netgi tam tikra pareigūnų reputacijos išraiška.

Prasminių akcentų svarba

Kitas labai svarbus dalykas yra tai, kad šis registras nekabina jokių etikečių. Vien nuo užsiregistravimo Skaidrumo registre netampama „lobistu“. Siekiama sudaryti vienodas galimybes visiems interesams ir nebandoma dirbtinai kurti skirties tarp „blogojo lobisto“ ar „gerojo lobisto“ (pvz. asocijuoto verslo struktūra vs. NVO).

Sąvokos ir apibrėžimai yra svarbūs, ypač Lietuvoje kur „lobizmas“ yra stigmatizuotas ir ši tema yra nepatogi. Mes galime žvalgytis į JAV ar kitas Vakarų šalis, kur „lobizmo“ terminas yra labai prigijęs, tačiau mūsų visuomenėje jautrumas šiai sąvokai apibrėžia mūsų realybę, konstruoja vaizdinius ir stumia prie konkrečių išvadų. Tikiu, kad net ir ES atveju buvo neatsitiktinai nuspręsta registrą pavadinti būtent „skaidrumo“, o ne „lobizmo registru“.

ES Skaidrumo registre užsiregistravusios asocijuotos verslo struktūros yra traktuojamos kaip reprezentatyvūs veikėjai, atstovaujantys bendrąjį savo narių interesą. Laikoma, kad tokia organizacija geba generuoti kokybišką bendrą ar situaciją tam tikroje šakoje atspindinčią informaciją.

Pavyzdys – visoms ES šalių pramonininkų konfederacijoms (tarp jų ir Lietuvos) atstovaujanti organizacija „BusinenessEurope“. Joje dirba apie 50 ekspertų, generuojančių milžinišką kiekį informacijos. Europos Komisija labai vertina šios organizacijos rekomendacijas ir susitikimus su jos atstovais, nes jie atspindi tam tikrą nagrinėjamų klausimų vidurkį – tiek geografinio subalansavimo, tiek kt. atžvilgiais. Komisija supranta, kad tokia informacija padės geriau atskleisti problemas, kurios galbūt nebuvo įvertintos parengiamuosiuose etapuose.

Trukdis sprendimų kokybei ir dirva populizmui

Toks skaidrumo modelis pasirinktas apgalvojus, kad sudėtingesnė reguliavimo sistema galėtų kelti įgyvendinimo ir priežiūros problemas bei galėtų apsunkinti dalyvavimo galimybes įvairioms grupėms. Šis reguliavimas neužkrauna naštos nei interesų grupėms, nei institucijoms. Dėl to sudaro geras sąlygas bendrauti ir prisidėti prie sprendimų priėmimo kokybės.

Politinis procesas ir viešosios politikos formavimas turi būti suprantami kaip labai kompleksiški. Vadovaudamiesi „simplistic“ požiūriu šiuo atveju iškart pakliūvame į „populistic“ spąstus. Politinis procesas negali būti redukuojamas vien tik į korupciją ar į korupcinę riziką, vien į interesų grupių primetamą poveikį. Čia veikia partijos, ideologijos, sprendimų priėmimų viražai – visa tai reikia aiškiai pristatyti piliečiams. O būtent šis edukacinis tikslas yra prarandamas, kai viską beatodairiškai suvedame į vieną sprendimą ar dar blogiau – vieną etiketę (t. y. „lobizmas=korupcija”).

Didelė supaprastinto požiūrio į lobizmo reguliavimą grėsmė yra ta, kad ji gali paversti institucijas pakankamai uždaromis. Kitaip tariant, pačios institucijos neturi užtektinai informacijos resursų ir neturi išminties monopolio. Joms reikia palaikyti ryšį su atskiromis socialinėmis grupėmis tam, kad galėtų priimti išmintingus ir su socialine bei ekonomine realybe nesikertančius sprendimus.

Jei pareigūnai bijos konsultuotis, surinkti įvairių sričių ekspertus ir pabandyti išsiaiškinti problemas ir galimas rizikas, tai, tikėtina, atsilieps sprendimų kokybei. Europos institucijose – Komisijoje ir Parlamente – to siekiama išvengti. Juk kur kas geriau aptarti įgyvendinamos politikos viziją, išdiskutuoti sprendimus ir taip išvengti paprasčiausiai dar viena popierių krūva virstančio teisės akto.

ARTIMIAUSI RENGINIAI

FACEBOOK