Vasario 16 d. mes šventėme stebuklą. Du kartus per šimtmetį iškovojome Nepriklausomybę. Toli gražu ne kiekviena tauta galėtų tuo pasigirti. Tai rodo, kiek tautoje yra sveikatos ir jėgos, stiprybės ir energijos, tikėjimo laisve ir noro savo ateitį  kurti patiems. Pastarosiomis dienomis mačiau tiek daug pasididžiavimo savo valstybe ir bendrystės.  Džiugu, kad ji niekur nedingusi, bet taip norėtųsi ją matyti ne tik tokiomis ypatingomis progomis, bet ir kiekvieną dieną.

Žengdami į antrąjį šimtmetį, turime tas gijas stiprinti ir plėsti. Buvo daug diskusijų apie Lietuvos ir mūsų bendruomenės ateitį. Visi kalbėjome apie tą patį – mums šiandien trūksta to vienybės jausmo, kuris mus jungė Baltijos kelyje,  iki šiol juntame 50-ies metų okupacijos padarinius, trukdančius patiems kurti savo gyvenimą, imtis iniciatyvos ir prisiimti atsakomybę už save ir savo valstybę. Atėjo metas keistis.

Svarbiausias pokytis, kurį turime padaryti – pakeisti žmonių mąstymą. Žmogus turi atsitiesti, turi tikėti ateitimi, o svarbiausia – savimi, ir pagaliau pajausti atsakomybę už save. Kartu su nepriklausomybe mes atgavome ir neįkainojamą dovaną, Dievo duotą dovaną –  laisvę  veikti. Todėl didžiausi pokyčiai, kurie nulems mūsų visų ir valstybės ateitį, yra būtent mūsų mąstymo pasikeitimas – mes pagaliau turime išsiugdyti poreikį siekti, augti, keistis ir veikti.

Šiuolaikinis pasaulis keičiasi neįtikėtinu greičiu ir tik pats žmogus savo valios pastangomis gali prisitaikyti prie šių pokyčių ir keistis kartu. Niekas kitas to už jį nepadarys ir niekas nenuspręs, koks turi būti jo gyvenimas, nes juk niekas negali išleisti nutarimo, kaip mums gyventi ir kokį kelią rinktis.

Šiandien visuomenėje matome daug nusivylimo. Tai yra neišvengiama tol, kol tikėsime,  kad kažkas kitas  gali viską už mus pakeisti. Prie šios iliuzijos gyvavimo labiausiai prisideda politikai, kurstantys nepamatuotus lūkesčius esą jie viską padarys, sutvarkys, visus atjaus ir t.t. Visa tai dempinguoja paties žmogaus energiją veikti.

Jau mokykloje turime žmogui duoti supratimo pradmenis apie tai, kas yra politika ir politikas, ugdyti kritinį mąstymą ir norą veikti. Tik taip galime išauginti kartą, kuri pagaliau nustos tikėti, kad kažkas sutvarkys jų  gyvenimą, ir galvos, ką patiems galima sukurti ir nuveikti. Jau dabar tie, kurie tokį mąstymą išsiugdė (o juk jis tikrai nepaveldimas) turi nepasotinamą poreikį gilinti savo žinias ir profesionalumą, nuolat veikti, kurti, dalintis. Tokie žmonės yra mūsų ateitis.

Pirma Nepriklausomybės karta jau užaugo, bet ar mes padarėme viską, kad ji galėtų drąsiai skinti laisvės vaisius ir kurti naujus? Mūsų valstybėje dar likę daugybė įtampų ir susiskaldymo. Technologiniai pokyčiai  šias problemas gali dar labiau pagilinti, todėl tiek politikai, tiek verslo visuomenė, tiek mokslo bendruomenė turi daug jautriau reaguoti į besikeičiančias pasaulines tendencijas, investuoti į visuomenės žinias bei supratimą. Iš anksto numatydami būsimų pokyčių pasekmes, investuodami į atitinkamus sprendimus ir žmonių perkvalifikavimą, o, svarbiausia, mąstymo pokyčius, išvengsime dar didesnių visuomenės takoskyrų, dar didesnio nusivylimo.

Pagalba žmogui, kito jautimas ir supratimas yra jautrumas, kurio mūsų visuomenė vis dar stokoja.  Galime į žmogų reaguoti keleriopai: jį paspirti, jei jis trukdo judėti į priekį, galima iš viso nekreipti dėmesio, tiesiog  praeinant pro šalį, o galima padėti jam atsikelti ir pasakyti, kad jis turi jėgos atsitiesti ir eiti toliau.  Deja, bet dalis visuomenės vis dar tebeserga uniformuoto tarybinio piliečio sindromu, trukdančiu išsivaduoti iš tų kompleksų, kai empatija kitam žmogui buvo vadinama silpnumu. Net ir kitaip mąstantis žmogus būdavo nustumiamas į bendruomenės paraštes, nes skirtingumas ir išskirtinumas buvo blogis, o panieka kitaip galvojantiems buvo natūrali sovietinio žmogaus būsena.

Mes turime savyje ugdyti  suvokimą, kad žmonės yra labai skirtingi – skirtinga mūsų genetika, skiriasi mūsų šaknys ir auklėjimas. Jautrumo didinimas ir savitarpio supratimo stiprinimas tikrai padėtų mūsų visuomenei atsitiesti. Suomijos ir Singapūro pavyzdžiai liudija, kad  bendruomeniškumas ir visuomenės gebėjimas susitarti, išgirsti vienas kitą padeda valstybėje padaryti stebuklus!

Gerai yra tai, kad į antrą šimtmetį įžengiame suvokdami, kokias bėdas turime. Kai žinai, kas sugedę, gali ir pataisyti. Pagaliau turime pradėti naudotis mums Dievo duota pareiga veikti ir atsakyti už patį save. Neišvengsime globalizacijos, neišvengsime identiteto pokyčių, bet galime prie jų prisitaikyti ir pabalnoti juos savo, o ne kitų naudai.

Beveik pusę amžiaus iš mūsų valstybės buvo atimta teisė priimti strateginius sprendimus ir to pasekmes jaučiame šiandien. Todėl mes turime užsiauginti stiprią šiuolaikinę strategų kartą, kuri taps mūsų valstybės ateities varikliu.

Švenčių proga mes buriamės po trispalve. Trispalvė tapo mus jungiančia grandimi, bet taip norisi, kad dar kažkas daugiau mus jungtų ir  jaustume pareigą kurti ateitį čia ir kasdien.

 

Leave a Comment

ARTIMIAUSI RENGINIAI

FACEBOOK