„2018 m. paprastas žmogus jaučiasi vis mažiau reikalingas. TED konferencijose, vyriausybės rengiamose idėjų kalvėse ir aukštųjų technologijų posėdžiuose su jauduliu rezgamos paslaptingų žodžių pynės: globalizacija, blokų grandinės, genų inžinerija, dirbtinis intelektas, kompiuterių geba mokytis, ir paprastam žmogui gali pasirodyti įtartina, kad nė vienas šių žodžių nekalba apie jį. <…> XX amžiaus liaudies masės prieš išnaudojimą, gyvybiškai svarbų savo vaidmenį ekonomikoje siekė paversti politine galia. Dabar masės bijo tapti nereikalingos ir, kol dar nevėlu, lyg paklaikusios bando pasinaudoti likusia politine galia. <…> 2016 m. Trumpą ir „Brexit“ palaikė daugybė žmonių, vis dar besidžiaugiančių politine galia, tačiau nuogąstaujančių dėl savo menkstančios ekonominės vertės. Gali nutikti taip, kad XXI amžiaus populistai maištaus ne prieš ekonominį elitą, kuris išnaudoja žmones, o prieš tą, kuriam jų tiesiog nebereikia. Deja, tokia kova veikiausiai pasmerkta pralaimėti. Juk prieš išnaudojimą kovoti daug lengviau nei prieš padėtį, kai esi niekam nereikalingas.“ – sako Yuval Noah Harari savo naujoje knygoje „21 pamoka XXI amžiui“.

Lietuvoje populizmo stiprėjimo tendencijas mes vis dar vertiname kaip politinių oponentų vienas kito juodinimo įrankį, o ne kaip žmonių pasirinktą alternatyvą po pasaulinės finansų krizės, kai didesnė dalis visuomenės nusivylė politika ir politikais, globalizacija ir kartu su ja atėjusia ekonomine sistema. Turime pripažinti, kad realybėje jau ir pas mus egzistuoja labai aiškus populistinis politikų veikimo modelis, garantuojantis jiems reitingų augimą ir padedantis skintis kelią į valdžią.

Artėjant rinkimams populizmo tendencijos tik stiprės ir jau dabar turime visi susimąstyti apie pragaištingas jo pasekmes tiek valstybei, tiek jos ekonomikai. Vis daugiau ir daugiau rinkėjų su džiaugsmu priima, kaip išsigelbėjimą nuo ateinančių globalių ir sunkiai suvokiamų permainų, augančių populistinių jėgų raginimus grįžti prie nacionalinės valiutos, nacionaline politika ir protekcionizmu grįstos ekonomikos, tautinės tapatybės ir valstybės kišimosi į rinkos ekonomiką stiprinimo, skatinamas priešiškumas imigracijai ir euroskepticizmas.

Išsigandęs ir pasimetęs žmogus nemąsto racionaliai ir kritiškai, jis griebiasi pasiūlyto sprendimo, nes tai suteikia jam saugumo iliuziją. Turime galvoti apie tai, kaip padidinti žmogaus suvokimą, jog ateinančios technologijos nėra priešprieša žmogaus ateičiai, bet įrankis žmonių gerovei sukurti. Tačiau norint to pasiekti, pirmiausia turime sumažinti socialinę atskirtį, stiprinti žmonių savivoką ir jų savarankiškumą  bei suvokimą, kad kiekvienas žmogus yra atsakingas pats už save.

Precedento neturintis technologinių pokyčių tempas transformuoja mūsų sveikatos, transporto, ryšių, gamybos, prekybos, energijos ir kitas sistemas. Šių pokyčių valdymui reikės ne tik naujų nacionalinių ir tarptautinio veiklos ir sąveikos modelių, bet ir naujo švietimo modelio, papildančio tikslines programas, skirtas mokyti darbuotojus naujų įgūdžių, reikės kitokių viešojo sektoriaus kompetencijų ir procesų suvokimo. Pasiekus robotų ir dirbtinio intelekto pažangą senėjančios visuomenės kontekste, turėsime pereiti nuo gamybos ir vartojimo naratyvo prie dalijimosi ir priežiūros.

Šiandien pasaulio lyderiai kalba apie problemas, apie kurias Lietuvoje diskusija visai nevyksta, arba vyksta tik atskirose  grupėse. Ketvirtosios pramonės revoliucijos atnešami pokyčiai ir globalizacija didina atskirų valstybių ekonominių, politinių, technologinių, aplinkosauginių sistemų tarpusavio ryšį, todėl pasaulinės rizikos atskiri veiksniai dabar gali paliesti kiekvieną iš mūsų. Šiandien tarptautiniuose lyderių forumuose svarstomi klausimai, kurių sprendimai būtų naudingi visiems. Atsakymai į iššūkius, su kuriais šiandien  susiduriame, yra ne tik vyriausybių ir įmonių galvos skausmas – jie palies kiekvieną žmogų. Šiandien turėtume sau atsakyti į klausimą, ar gebame būti patriotais ir pasaulio piliečiais vienu metu? Imigracija suteikia grynąją ekonominę naudą valstybėms, ypač toms, kuriose fiksuojamas visuomenės senėjimas. Bet jeigu populistinės jėgos stiprės, o imigrantų klausimas ir toliau bus politizuojamas, tai ekonomines pasekmes pajausime jau po kelerių metų.

Ar mes turime strategiją, kaip maksimaliai padidinti būsimų technologijų teikiamą naudą? Ir ką mes darome, kad maksimalus žmonių skaičius gebėtų įsisavinti technologijas? Kaip sukurti sąžiningesnę ekonomiką ir mažinti atskirtį? Nuo 1990 m. pasaulio BVP padvigubėjo, tačiau globalizacijos ateitis nebėra tik fizinė prekyba – tai žinios, informacija ir technologijos. Kaip mes galime paskatinti valstybes veiksmingiau bendradarbiauti, kad visuomenė būtų įtraukesnė ir tvaresnė? Dauguma darbų, kurie bus prieinami 2030 metais dar neegzistuoja, o darbo vietos, kurios anksčiau buvo rezervuotos tik žmonėms, dabar atliekamos mašinomis. Kokį poveikį tai turės žmonėms, verslui bei vyriausybėms ir kaip mes pertvarkome visuomenę, kad valdytume šiuos dramatiškus pokyčius?

Kad rastume atsakymus į šiuose klausimus, kad viešasis ir privatus sektoriai pasirengtų ateinantiems iššūkiams ir kad visuomenė būtų pasirengusi pokyčiams, reikalingas sutarimas ir susitelkimas. Ar tai įmanoma? Vargu bau, jeigu į populizmą linkę politinių partijų ir judėjimų lyderiai nenustos demonstruoti, kad jie atstovauja vieningai „žmonių valiai“ ir kovoja su priešu, kurį įkūnija dabartinė sistema ir ateinantys pokyčiai.

Spartūs technologiniai pokyčiai vyksta tuo metu, kai pasaulinė ekonomika atrodo trapi ir daugelis žmonių jaučiasi gyvenantys nesaugumo amžiuje. Kokios gali būti pragaištingos ne tik valstybės politinei sistemai, bet ir ekonomikai  populizmo apraiškos jau turėjome progos įsitikinti ne kartą. Nuo 2016 m. chrestomatiniais populistiniais reiškiniais, darančiais įtaką beveik visoms pasaulio ekonomikoms, tapo „Brexit“ balsavimas ir prezidento Donaldo Trumpo rinkimai. Skirtingai nuo kai kurių kitų politinių tendencijų, tai daugeliui valstybių gali sukelti didelių iššūkių ekonomikos augimui ir rinkoms, tai veikia daugelį ekonomikos sričių, o investuotojai populizmą jau pradeda vertinti kaip politinę jėgą, ženkliai veikiančią verslo aplinką. Visame transatlantiniame pasaulyje populistinės jėgos stiprėja. Balsavimas už „Brexit“ Jungtinėje Karalystėje, Donaldo Trumpo išrinkimas JAV ir vyriausybė, kurią sudarė „Penkių žvaigždžių judėjimas”, ir „Šiaurės lyga“, Italijoje. Autoritariniai populistai kontroliuoja Vengriją ir Lenkiją, Vokietijoje stiprėja dešinysis AfD. Populistai taip pat gerai įsitvirtino Austrijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose ir Švedijoje. Bendra visų šių judėjimų gija yra šiuolaikinio Vakarų elito, liberaliosios demokratijos, technokratinio valdymo ir pasaulinio kapitalizmo atmetimas.

Mes vis dar tikimės, kad Lietuvos šios apraiškos nepalies ir kažkokiu būdu bus pasiekta nauja pusiausvyra, kuri išsaugos geriausia iš to, ką mes per tuos nepriklausomybės metus sukūrėme, o tuo pačiu ištaisys blogiausią. Tačiau jau negalime savęs maitinti iliuzijomis, kad viskas pasikeis savaime. Mums reikia atsakingesnės politikos ir protingesnių politikų. Jau spėjome patys įsitikinti, kad populistinis turinys yra labai universalus, nes jis yra pagamintas iš negatyvų ir priešpriešos – anti-politika, anti-konkurencija, anti-elitas, anti-rinkos ekonomika, anti-inteligentija ir pan. Ir kovoti su tokiu universaliu ir greitai prisitaikančiu dariniu yra tik vienas kelias – žmogaus susivokimas ir visuomenės švietimas. Žmogus balsuoja pagal savo suvokimo lygį, kas reiškia, kad kol susivokusi visuomenės dalis nepradės vieningai ir kryptingai veikti, stiprindama visos bendruomenės savivoką ir kritinį mąstymą, tai didesnių permainų mūsų politinėje padangėje nereikia tikėtis.

ARTIMIAUSI RENGINIAI

FACEBOOK