Ekonomistas A. Izgorodinas: “Augantis efektyvumas leido Lietuvos pramonei konkuruoti eksporto rinkose. Ar to pakaks ateičiai?”
2012-2017 m. vidutinis darbo užmokestis Lietuvos gamybos sektoriuje išaugo kiek daugiau nei 40 proc. Tai yra trečias rezultatas visoje ES, o pagal darbo užmokesčio pramonėje augimą Lietuvą aplenkė tik Rumunija ir Bulgarija. Darbo užmokesčio augimas gamybos sektoriuje 2012-2017 m. Lietuvoje buvo 3,8 karto spartesnis nei ES vidurkis (+11,2 proc.). Tačiau 2012-2017 m. Lietuvos gamintojų eksporto rinkose parduodamų gaminių kainos augo tik 2017 m. (+2,2 proc.).
2015 m. eksporto rinkose parduodamos Lietuvos pramonės produkcijos kainos buvo stabilios, o likusiais metais (2012 m.; 2013 m.; 2014 m.; 2016 m.) jos apskritai mažėjo. Be to, pernai labiausiai didėjo eksportuojamų tabako gaminių kainos, matyt, dėl techninių veiksnių – ir tai iš esmės yra vienos įmonės produkcija. Be tabako gaminių rezultatas būtų dar kuklesnis.
Vienas iš faktorių, kuris padeda Lietuvos pramonei kompensuoti kylančius darbo kaštus, yra ženkliai padidėjęs efektyvumas. Lietuvos pramonė gamina 51 proc. daugiau produkcijos nei prieš krizę, tačiau tai daro su 14 proc. mažesniu darbuotojų skaičiumi.
Antras faktorius – nuosavų rezervų naudojimas. Nepaisant to, kad darbo kaštai sparčiai kyla, gamintojai stengiasi išlaikyti stabilias eksportuojamos produkcijos kainas, bet tai daro savo sąskaita, t.y. dalį sąnaudų augimo kompensuoja iš nuosavų rezervų. Iš dalies tai nėra gerai, kadangi ribotas pelningumas ateityje gali riboti įmonių investicijas, pavyzdžiui, į naują, efektyvesnę gamybos įrangą. Tačiau Lietuvos gamybos sektorius yra gana stipriai priklausomas nuo kontraktinės gamybos, kai įmonės neturi savo produktų, bet teikia gamybos paslaugas, pavyzdžiui, partneriams iš Skandinavijos arba Centrinės Europos. Tokio verslo modelio sėkmė smarkiai priklauso nuo kainų politikos – didinant produktų kainas, galima greitai netekti eksporto užsakymų.
Šiuo metu ekonominė situacija išorės rinkose yra kaip niekad palanki Lietuvos eksporto plėtrai – pavyzdžiui, euro zonos ekonomikos augimas yra sparčiausias per pastaruosius dešimt metų, o pramonės optimizmas euro zonoje yra didžiausias per dvidešimt metų. Bet galimybės pasinaudoti ES ekonomikos augimu stipriai priklausys nuo to, ar Lietuvos verslas ir toliau sugebės valdyti darbo kaštus, kurie neišvengiamai ir toliau didės.
Lietuvos verslo galimybės pasinaudoti įsibėgėjančiu ES ekonomikos augimu priklausys ir nuo to, kaip greitai įmonės įsitrauks į robotizacijos ir gamybos automatizavimo lenktynes.
ES gamintojai stipriai mažina savo priklausomybę nuo darbo jėgos: Danijoje 2010-2016 m. gamybos apimtys pramonėje išaugo 20 proc., o darbuotojų skaičius pramonėje sumažėjo 2,5 proc. Belgijoje 2010-2016 m. gamybos apimtys pramonėje išaugo 12 proc., o darbuotojų skaičius pramonėje sumažėjo 13 proc. Visoje euro zonoje 2010-2016 m. gamybos apimtys pramonėje išaugo 7,2 proc., o darbuotojų skaičius pramonėje išliko stabilus.
Tad eksporto užsakymus išlaikys ne tik tie Lietuvos verslai, kurie suvaldys darbo kaštų augimą, bet ir tie, kurie laiku investuos į naujas gamybos technologijas ir efektyvesnę gamybos įrangą. Lietuvos pramonė šiandien rekordiškai smarkiai apkrauna savo gamybos pajėgumus, bet investuoti reikėtų į sumanius įrengimus, o ne tik į gamybos pajėgumų didinimą – ypač turint omenyje, kad pastaruosius kelis metus produktyvumas Lietuvos pramonėje nustojo augti.
Be to, nepaisant progreso, Lietuva vis dar stipriai atsilieka nuo ES vidurkio pagal vieno pramonės sektoriaus darbuotojo generuojamą pridėtinę vertę. Pavyzdžiui, Eurostat duomenys rodo, kad Lietuvoje vienas darbuotojas gamybos sektoriuje per metus generuoja 19,1 tūkst. EUR pridėtinės vertės, tuo tarpu ES vidurkis siekia 62 tūkst. EUR per metus, t.y. 3,2 karto viršija Lietuvos rezultatą.
