Dalius Misiūnas: universitetų autonomija nereiškia jų užsidarymo nuo visuomenės
Lietuvoje, kaip ir daugelyje pažangiausių Europos šalių, aukštosios mokyklos rektorių (direktorių) renka, skiria ir atleidžia taryba. Šis prieš 7 metus įtvirtintas principas, suteikiantis daugiau galių viešąjį interesą atstovaujančiam valdymo organui, ekspertų teigimu, išjudino į stagnaciją panirusių švietimo įstaigų veiklą, paskatino ryžtingų sprendimų, būtinų atsinaujinimui, studijų ir mokslo kokybės gerinimui, priėmimą, o tai yra vienas svarbiausių valstybės pažangos ir ekonomikos vystymosi veiksnių.
Birželio pabaigoje Seimo priimtame naujos redakcijos Mokslo ir studijų įstatyme (MSĮ) šis principas dar kartą įtvirtintas, absoliučia balsų daugumą pritarus teisingumo ministro Juozo Bernatonio teiktoms MSĮ 27 straipsnio pataisoms. Politikas aktyviai ir nuosekliai kovojo dėl šiuolaikinio valdymo modelio įtvirtinimo, nors įvairios interesų grupės bei joms atstovaujantys partijų aktyvistai bandė grąžinti senąjį, kai aukštosios mokyklos vadovą rinkdavo, skirdavo ir atleisdavo aukščiausias akademinių reikalų valdymo organas senatas.
Nepritarimą grįžti prie senosios tvarkos išreiškė ir Lietuvos universitetų rektorių konferencija (LURK), studentų ir verslo organizacijos, nes tai, jų teigimu, būtų didelis žingsnis atgal. Asociacijų atstovai susitelkė, siekdami užkirsti kelią kelių interesantų veikimui dėl siekio aukštąsias mokyklas ir jų vadovus palikti neatskaitingais bei tik savo nuožiūra naudojančiais mokesčių mokėtojų pinigus, skiriamus valdymui, mokslui ir studijoms.
MSĮ pataisas teikęs ministras pabrėžė, kad, įvertinus pažangiausių Europos ir kitų pasaulio regionų šalių patirtį nustatant aukštųjų mokyklų valdymo modelius, tikslinga aiškiau išgryninti kiekvieno aukštosios mokyklos valdymo organo paskirtį bei perskirstyti kai kurias valdymo organų funkcijas turint tikslą subalansuoti valdymo organų įgalinimų pusiausvyrą.
Aukštosioms mokykloms naudinga ar kenksminga, kai jų vadovus renka tarybos, kurių sudėtyje – beveik pusė narių ne iš akademinės bendruomenės? Kaip apskritai valdomi universitetai ir kolegijos – kokią funkciją atlieka tarybos ir senatai? Kaip užtikrinti, kad valdymas būtų skaidrus ir efektyvus, išvengiant siaurų interesų propagavimo?
Savo mintimis ir įžvalgomis, atsakydamas į šiuos aktualius klausimus, sutiko pasidalinti Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) viceprezidentas, įmonės „Lietuvos energija“ vadovas dr. Dalius Misiūnas, atidžiai sekantis ir besigilinantis į Lietuvos ir užsienio aukštojo mokslo raidą, tendencijas.
– Kokios yra aukštosios mokyklos tarybos ir senato funkcijos? Kuo jos skirtingos ir papildančios viena kitą?, – paklausėme D. Misiūno.
– Taryba ir senatas yra kolegialūs valdymo organai, kurie vienas kitą papildo, tačiau jų atsakomybės yra skirtingos. Taryba yra atsakinga už strateginius ir vadybinius klausimus, tuo tarpu senatas rūpinasi akademiniais ir mokslo bei studijų klausimais. Tad, viena vertus, šie organai yra vienodai svarbūs, vis dėlto jų pagrindinės funkcijos ir kompetencijos skiriasi.
Anksčiau turėjome uždarą sistemą, kurioje visi svarbiausi klausimai ir sprendimai buvo sutelkti vienose rankose. Reformavus sistemą ir visuomenės atstovus įsileidus į universitetus, prasidėjo spartesnis pastarųjų tobulėjimas.
Remiantis tarptautine praktika, ypatingai svarbus vaidmuo aukštojo mokslo įstaigoje tenka jos vadovui – rektoriui. Todėl dabartinis atsakomybių padalijimas tarp dviejų valdymo organų – tarybos ir senato – leido sustiprinti lyderio pozicijas, o tai jam suteikė daugiau laisvės veikti ir vykdyti reikalingas reformas.
– Kai kurie politikai ir akademinės bendruomenės nariai mano, kad tarybose esantys „išoriniai“ žmonės – verslo, įmonių atstovai, rinkdami rektorių, pažeidžia aukštųjų mokyklų autonomiją, nes jį, esą, turėtų rinkti tik akademinė bendruomenė. Ar sutiktumėte su tokiu teiginiu?
– Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad universitetų autonomija nereiškia ir negali reikšti uždarumo. Būtent balansas, priimant sprendimus, leidžia išvengti rizikos, susijusios su tuo, kad visos galios universitetų valdymo klausimais bus sutelktos tik vienose rankose.
Geriausios pasaulio praktikos rodo, kad reikalingas subalansuotas aukštųjų mokyklų valdymo modelis, kuomet svarbiausius sprendimus priima ne vien tik tuo suinteresuota kokia nors grupė. Tad kuo daugiau į universitetų sprendimų priėmimą yra įtraukta skirtingų visuomenės grupių, tuo atviresnė ir skaidresnė sistema.
– Kuo svarbus ne akademinės bendruomenės narių dalyvavimas aukštosios mokyklos valdyme?
– Manau, kad nepriklausomų ekspertų dalyvavimas universitetų valdyme yra labai svarbus. Profesionalai tarybose, visų pirma, atstovauja būtent bendrąjį visuomenės interesą. Tarybos nariai iš šalies gali padėti pamatyti tai, ką kartais sunku pamatyti būnant organizacijos viduje, pasiūlyti naujų idėjų.
Tai tinka bet kokiai organizacijai, nesvarbu, ar tai būtų verslo kompanija ar universitetas. Visada naudinga pažvelgti į save iš šalies tam, kad būtų galima užtikrinti nuolatinį tobulėjimą. Tad universitetai neturėtų bijoti, o kaip tik siekti, kad prie jų valdymo prisidėtų kuo daugiau savo srities profesionalų.
Universiteto valdyme dalyvaujančių ne akademinės bendruomenės atstovų atnešamą naudą, pirmiausia, būtų galima sieti su didesniu sistemos atvirumu, atskaitomybe ir skaidrumu. Antra, atsiranda daugiau minčių ir idėjų pagrindiniam prioritetui – studijų kokybės gerinimo įgyvendinimui. Trečia, verslo atstovai prisidėdami idėjomis ir pasidalindami gerosiomis praktikomis gali padėti skatinti progresą gerinant švietimo kokybę, efektyvinant sistemą.
Paprastai tariant, nepriklausomų narių įtraukimas į universitetų valdymą padeda užtikrinti, jog aukštojo mokslo kryptis derėtų su bendru valstybės interesu – prisidėtų prie talentų ugdymo, inovacijų plėtros ar konkurencingos Lietuvos ekonomikos užtikrinimo.
– Skeptikai nuogąstauja, kad visuomeniniais pagrindais aukštųjų mokyklų tarybose dirbantys verslininkai gali turėti savų interesų. Tuo tarpu pažangaus valdymo šalininkai pabrėžia, kad būtent tuo atveju, kai senatas turi daug galių ir renka rektorių, vadovas tampa senato narių interesų įkaitu, aukštoji mokykla virsta savose sultyse verdančia atskira respublika. Kaip jūs matote šią situaciją?
– Nemanau, kad verslo atstovai, dirbantys universitetų tarybose, rizikuotų savo reputacija dėl kokių nors siaurų interesų įgyvendinimo. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad tarybų nariais gali būti tik nepriekaištingos reputacijos asmenys, sukaupę pakankamai žinių ir kompetencijų, kuriomis galėtų prisidėti prie aukštojo mokslo sistemos tikslų įgyvendinimo.
Tokie savo sričių profesionalai, ryždamiesi dalyvauti šioje veikloje, visų pirma, jaučia socialinę atsakomybę ir pareigą prisidėti prie Lietuvos aukštojo mokslo kokybės gerinimo. Dažnai kalbame apie tai, kad verslui ir mokslui sudėtinga rasti sąlyčio taškus bendradarbiavimo klausimais. Nepriklausomi tarybos nariai gali padėti mažinti tokį nesusikalbėjimą. Reikia pabrėžti, kad verslui, kaip pagrindiniam darbdaviui, vykdoma aukštųjų mokyklų politika svarbi ne tik dėl gerų specialistų poreikio, bet ir dėl bendros valstybės pažangos, ekonominių rodiklių gerėjimo, verslo ir valstybės poreikių atitikimo.
