Demografinė situacija per dešimtmetį Lietuvoje pablogėjo labiau, nei buvo prognozuojama Lietuvos statistikos departamento. Statistikos agentūra „Eurostat“ mūsų šaliai pateikia skaudžiausią prognozę iš visų ES narių – Lietuva nyks sparčiausiai: šimtmečio viduryje liks mažiau nei 2 mln. gyventojų. Norint spręsti su gyventojų skaičiaus mažėjimu susijusias problemas, būtina ryžtingiau imtis kompleksinių priemonių, tarp kurių – migracijos iššūkių sprendimas, teigiama Lietuvos Respublikos Vyriausybės surengtame „Lietuvos demografijos forume”.

Pasak Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) viceprezidento Daliaus Gedvilo, nepalankiame Lietuvos demografijos kontekste, sparčiai didėja migracijos keliami iššūkiai.

„Dėl augančio darbuotojų trūkumo vis didesnį spaudimą patiria Lietuvos verslas, o šalies gyventojai jaučia neužtikrintumą dėl pensijinių išmokų ir savo ateities. Regionuose sukurto komunalinio ūkio infrastruktūros eksploatavimas tampa vis brangesnis, o šalies vidaus rinkoje veikiantys verslininkai fiksuoja drastiškai sumažėjusį vidaus vartojimą“, – neigiamas augančios migracijos pasekmes vardijo LPK viceprezidentas.

LPK jau ne vienerius siūlo sprendimus, kaip efektyviai spręsti demografinės krizės padarinius. Dar 2006 m. Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija atliko tyrimą ir viešai iškėlė greitų ir ryžtingų sprendimų poreikį. Pasak D. Gedvilo, Seimas bei Vyriausybė nebegali ignoruoti siūlymų ir turi atsakingai imtis emigrantų sugrąžinimo ir darbo išteklių planavimo.

„Vertinant pastaruoju metu Seime svarstomus įstatymų projektus – dėl elektroninio balsavimo, mokesčių reformos, antstolių – nei vienas iš jų neprisideda prie išvykusiųjų skatinimo sugrįžti. Atsižvelgiant į kritines demografines tendencijas, būtent remiantis šiuo kriterijumi visi teisės aktai, kurie teikiami parlamentarų svarstymui, turėtų būti vertinami – ar neprieštarauja emigracijos mažinimo politikai“,– akcentavo V. Gedvilas.

Vyriausybė, anot V. Gedvilo, privalėtų turėti darbo išteklių planavimo strategiją, bent penkerių metų laikotarpiui, sprendžiančią šalies ateitį ir gerovę nulemsiančius emigracijos ir imigracijos klausimus. Be to, svarbu vykdyti nuolatinę darbo išteklių stebėseną, vertinti emigracijos ir imigracijos poveikį darbo rinkai ir socialinei aplinkai.

„Ilgalaikėje strategijoje turėtų būti numatyta, kaip konsoliduoti valstybės registruose esančią informaciją. Remiantis sukaupta analitine informacija ir būtų vykdomas strateginis darbo išteklių planavimas, vertinamas emigracijos bei imigracijos jam daromas poveikis. Teisinis reguliavimas dėl emigracijos ir imigracijos būtų grindžiamas tik remiantis rinkos tyrimais ir tikslia duomenų analize. Reikėtų įtvirtinti darbo išteklių stebėseną, vertinti jų kokybę pasilyginant su kitomis ES šalimis. Tokia strategija padėtų užtikrinti, kad jos įgyvendinimą remtų aukščiausi valstybės institucijų vadovai“, – pabrėžė LPK viceprezidentas.

Šiuo metu verslas pasigenda ne tik strateginio matymo, bet ir pasitikėjimą keliančios tikslios analitinės informacijos apie realią darbo išteklių struktūrą ir kokybę: kiek ir kokių specialistų turime šiuo metu šalies darbo rinkoje, kiek įsileisti iš trečiųjų šalių, kokių specialistų Lietuvai truks artimiausių 5 metų laikotarpyje.

„Nėra vienos auksinės piliulės, kuri išspręstų visas demografijos problemas, todėl reikia kompleksiško sprendimo. Reikia galvoti, kaip nustatyti palankesnes atvykimo sąlygas užsieniečiams, atvykstantiems užsiimti teisėta veikla Lietuvoje, įvertinant ne tik veiksmingos nelegalios migracijos kontrolės poreikį, bet ir siekį efektyviai pritraukti investicijas į Lietuvą. Taip pat turėtų būti sukurtos specialios programos, skirtos pritraukti mūsų šalyje studijavusius užsienio studentus, mokslininkus ir ekspertus dirbti ir kurti Lietuvoje – tai yra neišnaudotas potencialas mūsų ekonomikai“, – pastebi D. Gedvilas.

ARTIMIAUSI RENGINIAI

FACEBOOK