D. Gedvilas: kodėl Lietuvos darbuotojai yra vieni pigiausių Europoje?
2018 m. „Eurostat“ duomenimis, vidutiniai valandiniai darbo kaštai Lietuvoje sudarė 9 eurus. Lietuvą pagal pigius darbo kaštus lenkė tik Bulgarija (5,4 euro) ir Rumunija (6,9 euro). ES vidurkis yra 27,4 euro už valandą, didžiausi darbo kaštai ES yra Danijoje (43,5 euro), Liuksemburge (40,6 euro) ir Belgijoje (39,7 euro).
Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Dalius Gedvilas, komentuodamas šiuos duomenis, visų pirma pažymi, kad Lietuva turi „paveldėjusi“ darbo priemones, kurios nebuvo našios ir pirmaujančios technologiniu atžvilgiu.
„Įprastai šiomis darbo priemonėmis sukuriamas produktas yra žemesnės kokybės ir, žinoma, našumas kuriant tokią produkciją yra ženkliai žemesnis. Kitaip tariant, konkuruodami pasaulio rinkose, galime uždirbti tiek, kokią kainą diktuoja rinka, tačiau jeigu mūsų gamyba nėra naši, tai produkcijos gamyba užtruks ilgiau“, – sako D. Gedvilas.
Jis pateikia iliustruojantį pavyzdį – 100 Eur rinkoje kainuojančio fotelio gamybos atvejį.
„Tarkime, žaliavoms išleidžiame, 60 Eur, elektrai 5 Eur, patalpos ir šildymas kainuoja 5 Eur, administracijos išlaikymui dar 10 Eur, o darbo užmokesčiui lieka 20 Eur, iš kurių dar 5 Eur mokesčiams. Liko 15 eurų. Vadinasi, jeigu šį fotelį per dieną pagamina 2 darbuotojai, tai kiekvienam lieka po 7,5 Eur. Tačiau, jeigu fotelis gaminamas automatizuotame fabrike, tai jis pagaminamas per 1 val., o per dieną galima pagaminti kelis, keliolika ar net keliasdešimt tokių fotelių. Tai – akivaizdi ekonomija. Lietuvoje, nors ir įžengusioje į ketvirtąją pramonės revoliuciją, vis dar yra naudojama daug senų įrengimų“, – pastebi D. Gedvilas.
Panašus principas, pasak LPK viceprezidento, galioja ir kalbant apie valstybės valdymą.
„Sena, „paveldėta“ administracinė sistema riboja galimybes dirbti našiai ir efektyviai. Valstybės valdymui išleidžiami dideli kaštai, nes nesukurti sprendimų priėmimo mechanizmai, leidžiantys tuo užsiimti mažesniam žmonių skaičiui.
Išlaidos miestų ir kelių infrastruktūrai prižiūrėti, švietimui, pensijų reformai ir kt. iš dalies gula ant verslo pečių ir didelė dalis per mokesčius surenkamų lėšų išeikvojama ne ekonomikos stimuliavimui ir atlygiui už darbą didinti, bet beprasmiam tuščiam veiksmui finansuoti. Perskirstomos valstybės lėšos nenukreiptos į veiklos efektyvinimą ir produktyvumo didinimą, atima geresnio darbo užmokesčio perspektyvą iš dirbančiųjų“, – teigia D. Gedvilas.
